Apie mano jausmus
Jausmų nebuvimas: to priežastys ir pasekmės

Paprastai žmogaus atmintis veikia taip, kad kai jis ką nors pamato, išgirsta ar pajaučia, protas beveik nevalingai ir automatiškai prisimena su tuo susijusius dalykus. Tai yra normali atminties savybė. Deja, ne kiekvienas žmogus tai daro. Kol kas aš - vienas iš jų.

Man vaikystėje įvyko įvykių, kurie buvo tokie skausmingi, kad aš neištvėriau ir, manau, suradau būdų valingai stabdyti šią natūralią ir nuostabią atminties savybę. Manau, kad tai įvyko man esant gal 12-os metų, po mano tėvų skyrybų. Esu tikras, kad prisimenu, kaip jaučiausi didvyriškai kai sugebėjau šitaip sąmoningai išvengti jausmų: buvau visiškai įsitikinęs, kad niekas iš mano pažįstamų taip padaryti nesugebėtų, nes jiems pritrūktų valios (visgi, reikia stiprios valios sąmoningai sustabdyti įgimtą atminties savybę viską sieti, ir iškart prisiminti daugybę kitų įvykių ar dalykų, kurie turi ryšio su tuo, apie ką galvoji, ir vertinti tai darant išvadas. Juk būtent iš įvairių palyginimų ir išvadų suvokimo atsiranda emocijos), ir tikėjau, kad niekas manęs nesuprastų, juolab, kad kiti vaikai nebuvo nuskriausti, ir daugelis buvo linksmi. <<< Štai šį galvojimą prisimenu. Ir prisimenu, atrodo, beveik tikslią vietą, kur stovėjau taip galvodamas. Tai buvo Santariškėse, kur tėtis persikraustė gyventi su nauja drauge.

Prisimenu, kaip tuo momentu vos neverkiau, ir su ašarom akyse, truputį nusišypsojau, nes atrodė, kad atradau būdą, kaip sąmoningai neprisiminti. Pasirodo, galima tiesiog neprisiminti. Iš pradžių tai labai sunku, nes protas įpratęs viską iškart prisiminti, ir valingai neprisiminti buvo sunku. Jautėsi kažkokia siūbuojanti pusiausvyra tarp mano valios ir naturalios proto reakcijos į dalykus (t.y., protas natūraliai tai linkęs prisiminti). Palyginimui: kai esi pripratęs jungti lemputę vienoje vietoje esančiu jungikliu, o vėliau tas jungiklis perkeliamas į kitą vietą, tai reikia sąmoningai kiekvieną kartą galvoti tam, kad tavo ranka netyčia nenukryptų į neteisingą vietą. T.y., pojūtis kai bandai ką nors daryti priešingai nei įprasta. Pvz., jei bandai susišukuoti žiūrėdamas į apsuktą veidrodinį atspindį (t.y., paprastai veidrodyje matomo savęs atspindyje mūsų dešinė ranka tampa kairiąja. Na, veidrodyje matomo "individo" dešinioji ranka iš tiesų yra  jūsų kairioji ranka. Tačiau yra būdas kaip gauti taisyklingą atspindį, t.y., "individą" veidrodyje, kurio kairioji ranka yra is tiesų jūsų kairioji ranka. Tokį apsuktą veidrodinį atspindį galima gauti sustačius du veidrodzius vienas kitam statmenai, ir ziurint i tų veidrodžių sudaromą kampą. Pvz., tokį atspindį matytumėte kambaryje, kurio dvi viena kitai statmenos sienos yra veidrodinės, jei žiūrėtumėte į kampą tarp tų sienų), ranka krypsta į priešingą pusę nei įprasta. Samoningai ją galima kontroliuoti, tačiau iš pradžių tai sunku, nes automatiškai ranka krypsta į priešingą pusę. Taigi, kažkaip panašiai jaučiausi ir tuo momentu, tačiau tai padaryti reikėjo daug daugiau valios - tai tarsi nustoti laisvai plaukti ir pradėti stragsėti tarp karštų akmenų, kad ant jų nepataikytum.

Reikia valios sustabdyti atminties automatizmą. Būtent, tai tarsi jei kažkas veržtųsi, ir tu norėtum tai sustabdyti. Galėčiau dar palyginti tai su ryjimo refleksu. Pabandykite nenuryjinėti seilių ilgesnį laiką. Po kiek laiko darosi labai sunku nenuryti. Tačiau jei labai labai skaudėtų ryti?.. : Žmogus išmoksta nejudinti skaudamų kuno dalių. Pvz., jei skauda lūpas, žmogus galbūt stengsis mažiau jas judinti, ir mažiau šypsosis. O jei ypatingai skauda, tai to visai nedarys.

Tas momentas kai, manau, išmokau taip neprisiminti, tikriausiai buvo kritinis momentas kai pradėjau prarasti visus jausmus - kai IŠMOKAU taip NEPRISIMINTI, tai nuo tada pradėjau tai kartoti. Tarsi atradęs kažkokį smegenų apsgaugos mechanizmą, kuris leistų išvengti skausmo. Problema ta, kad jis dabar man visai nepageidautinas, jis gerokai įsisenėjo. Man tada buvo ~12, dabar ~21, ir visa tai turi negiamų pasekmių:

1. Atmintis pasidare lokali: jei prisimeni, tai prisimeni izoliuotus
įvykius, o be to, reikia valios prisiminti ką nors (ko anksčiau visai
visai nereikėdavo - kam nors ką nors pasakius, galėdavau lengvai ir ryškiai prisiminti gal net ištisą savo gyvenimo tarpsnį).

2. Pablogejo gebėjimas suprasti kitus žmones (anksčiau galėdavau labai gerai suprasti, pajausti - sakyčiau - turėjau moterišką intuiciją, kad galėjau labai gerai jausti kitus žmones. Jų nuotaikas galėdavau nuspėti iš menkiausių požymių. Tai padėdavo įsiglinti ir suprasti kitus žmones)

3. Pablogėjo atmintis bendrąja prasme (anksčiau mokytis buvo labai labai lengva, ir nebuvo taip, kad ko nors neprisiminčiau. Todėl
anksčiau buvo išsivystęs toks įprotis, kad mokytis pastangų visiškai
nereikia, nes juk ir taip natūraliai viską įsimenu. Tai kam dar
ką nors mokytis? Kam kartoti jei iš pirmo karto viską įsimenu?..
Beje, galbūt todėl aš iš pradžių, prieš pradedant mokytis japonų kalbos ir galvojoau, kad išmoksiu jos per kelias savaites - tiesiog buvo likęs beribis įsitikinimas savo galimybėmis, jei tik yra noro - viskas įmanoma.)

4. Pablogejo gebėjimas interpretuoti dalykus (anksčiau rasdavau labai įvairias sąsajas tarp skirtingų dalykų. T.y., tikriausiai tas grandininis prisimimas leisdavo palyginti daug prisiminimų, iš kurių po to rasdavau priklausomybes, ir prieidavau sprendimų. Tačiau prisimenant izoliuotus įvykius ar prisiminimus (kaip vaizdus tik, arba kaip garsus tik) labai sumažėja galimybė juos produktyviai palyginti. Tai nereiškia, kad aš visiškai negaliu prisiminti kažkokio įvykio - dažniausiai tai galiu, tačiau tam reikia sąmomingai to panorėti, ir pagalvoti kokia dešimt sekundžių, pusę minutės ar daugiau, kol išplaukia koks nors blankus bejausmis prisiminimas).

5. Dingo gebėjimas užjausti žmones (kartu su gebejimu gerai suprasti ir pajausti kitus žmones)

6. Dingo gebejimas pasiilgti žmonių (pabandykite įsivaizduoti, kaip taip gali būti)

7. Susilpnejo gebejimas įsivaizduoti (tikriausiai tai mažiau susiję su atmintim, tačiau vaizduotė yra gebėjimas kurti naujas kombinacijas, o naujos kombinacijos yra susijusios su sprendimais ir išvadomis. Tai yra viena priežasčių, dėl ko atsiranda jausmai: mes gauname kažkokias (geras/blogas) išvadas. Nors tai mažiau susiję su atmintim, tikriausiai kažkaip prislopinau ir šį gebėjimą. Taip padariau galbūt todėl, kad įsivaizduoti vaizdiniai ar sprendimai, išvados būdavo skausmingi: dėl atminties deficito pradėjo blogėti rezultatai. Įpratus be pastangų išmokti, kažkam mokytis skirti pastangų tingėjosi, ir atrodė kvailai beprasmiška [prieš tai turėjus normalią atmintį, pradėti daryti taip, kaip kiti daro, t.y., kartoti kažką kad išmoktum tikrai atrodo absurdiškai beprasmiška]. Taigi, nesinorėjo įsivaizduoti viso to nemalonių pasekmių.)

8. Sumažėjo jaudulys dėl nesėkmių (net jei viskas blogai, vis tiek tai nesukelia stiprių emocijų, kurios verstų mane veikti. Ką aš tada darau, tai protu ieškau gudrių sprendimų, kaip sukurti kokią nors sistemą, kad problemos pačios išsispręstų [išradingumas neišnyko].)

Be to, įvyko ir daugiau pokyčių. Pvz., atmintis muzikai, gebėjimas jausti muziką, gebėjimas įsigilinti į paveikslus, gebėjimas įsijausti į kai kuriuos filmus.

Tikriausiai tai turejo kažkokį panašų efektą kaip alkoholikui alkoholis, kai jis naudojamas tam, kad jis pamirštų tai, ką jam yra nemalonu prisiminti {t.y., normalūs žmonės būdami blaivūs nesugeba taip neprisiminti kaip aš, ir jie geria tam, kad pamirštų problemas, o man to daryti nereikia: aš jų nepamirštu, bet aš ir nespręsdamas jų nejaučiu tragedijos [o turėčiau!]}. Tai neabejotinai turėjo įtakos vėlesniam mano darbo efektyvumui. Jau seniai visa tai ne į naudą.

Jei valios pastangomis bandau prsiminti tą momentą kai išmokau išvengti jausmų, kartais įvyksta tokie gal milisekundiniai vos-vos užsikabinimai verkti, ištrykšta ašaros, tačiau tuoj pat vėl atgal sugrįžtu į tą bejausmiškumo būseną. Net nežinau, ką aš turėčiau prisiminti, nežinau, dėl kokių konkrečiai jausmų ištrykšta tos ašarėlės. Kaip aš galiu ką nors prisiminti iš to laiko? Kas ten turėjo tiksliai būti? Gal reikėtų nuvažiuoti į tą vietą, gal tai padėtų prisminti. Aš tikriausiai tada važiavau į Santariškes iš mokyklos, iš Sausio 13-osios mokyklos. Tai tikriausiai ten aš taip galvojau,.. tikriausiai tai buvo dar prieš Pilaitės mokyklą.

Kodėl aš taip padariau? Tai, kad aš šitaip sugebėjau jausmų nejausti, tikriausiai įtakos turėjo keletas dalyku: 1. aš buvau labai jautrus vaikas (mama nuo vaikystės labai artimai su manim bendravo, ir labai meiliai į mane reaguodavo) 2. aš buvau labai analizuojantis ir protingas vaikas (tėtis aiškino įvairius dalykus analitiškai). Štai susiduriant ypatingiems gebėjimams šiuose dalykuose (EQ ir IQ) galėjo atsitikti taip, kad tie įvykiai man sukeltų labai skaudžius jausmus (dėl 1 - jautrumo), o protas (2), išnalizavęs tų jausmų susidarymo mechanizmus, sugebtų surasti būdus, kaip viso to skausmo išvengti. Čia tik hipotezė remiantis faktais.

Tačiau dabar... Dabar aš tikrai norėčiau jausmus vėl patirti, nes tai leistų patirti didesnį džiaugsmą, būti efektyvesniam. Kaip atrodys jei aš negalėsiu verkti mirus artimam žmogui? Jausmai. Tai leistų vėl įsimylėti, o be to, mylėti kitus žmones. Aš to noriu! Noriu užjausti ir suprasti. Visus. Ir padėti. Tai yra natūralus visuomeniškas noras, ir nuoširdus. Galiu taip pasakyti, nes žinau, ką reiškia užjausti kitus. Ir tada man kyla didelis vidinis noras jiems padėti. Kildavo.

1. Treniruotis mąstyti asociatyviai.
2. Žaisti asociacijų grandines.
3. Daug bendrauti,
 bandyti prisiminti įvykius
 bandyti lavinti neverbalų prisiminimą
 bandyti prisiminti arba iš naujo sugalvoti tą būdą,
 kad suprasčiau, kaip jo nebenaudoti.

2005-05-01

2005-05-04: Manau, kad šie požymiai yra artimiausi vadinamai "Source amnesia": nesumaišykime - t.y., būtent kai yra sutrikusi "Explicit memory", kas yra tiksliai tai, kaip ten parašyta. Source amnesia nereiškia, kad aš neprisiminsiu faktų, kad neprisiminsiu veidų, jų atitikimų žmonėms, kad neprisiminsiu faktinės įvykių informacijos, tai nevisai reiškia, kad neprisiminsiu iš kur tai sužinojau, nes tai irgi yra faktai, tačiau tai reiškia, kad bus sutrikusi Explicit memory, kas yra prisiminimas "with previously related stimuli or experiences in the formation" - t.y., su išgyventais dirginimais ir patyrimais, kas yra būtent tai, kaip tai apibrėžiama, ir būtent tai, kas turėtų prisimenant vėl pajausti tai, ką jautei tada, kai tai įvyko, tarsi tie patys dirginimai vėl veiktų tave. T.y., ko būtent mano prisiminimuose ir trūksta (įskaitant ir prisiminimų detalumą). Galbūt tai nėra grynoji "Source amnesia", nes nėra taip, kad tai galiotų visai mano žinomai informacijai, be to, nedarau dalykų, aprašytų čia (neįsivaizduoju to, ko nebvo), aš tiesiog kartais nežinau, kaip tiksliai tai sužinojau. Tačiau tai tikrai yra tam tikras "Explicit memory disorder". Man taip pat pasireiškia ten aprašomas nepasitikėjimo savo atmintimi kai kuriomis sąlygomis požymis: "Source amnesia has the ability to alter one's confidence in their memory encoded in differing conditions (i.e. conscious state or in dreaming).". Dar tiksliau, manau, kad sutrikimas yra būtent vadinamos Episodic memory [ap.2] atminties (kas silpnina ir atmintį faktams: "which affect the quality of the memorization"). Taigi, tai - Episodic memory disorder. Įdomu būtų sužinoti daugiau apie šio sutrikimo susidarymo mechanizmą ir gydymo metodus. Galima būtų:
* Atlikti Wisconsin Card Sorting Test

2005-05-05: Dar vienas pastebėjimas. Paskaičiau apie Dynamic Intelligence. Iš čia, man atrodo, kad man trūksta Emotional Referencing ir Foresight and Hindsight savybių:

 Emotional Referencing:
The ability to use an emotional feedback system to learn from the subjective experiences of others.

 Foresight and Hindsight:
The ability to reflect on past experiences and anticipate potential future scenarios in a productive manner.

Be to, kitas su šiuo pastebėjimu nesusijęs pastebėjimas: Man būdinga ir tai, kad, atrodo, aš nesimokau iš gyvenimo klaidų. Apie tai čia: "As children become older, Episodic Memory is what they use to reference themselves to learn from previous successes or mistakes." (na, o aš to nelabai darau. Jau keli universitetai buvo pakeisti: tuo metu būdavo daug emocijų, tačiau prisiminus, kaip tada buvo, neprisimenu emocijų.)

2005-05-06: Šiandien, grįždamas į Vilnių, pamačiau vieną akląjį žmogų. Susimąsčiau apie jį, ir kilo šiokių tokių idėjų ("Radijo siųstuvai/imtuvai akliesiems padėti geriau pažinti aplinką"). Po to pagalvojau, kas būtų jei aš tapčiau aklas. Ir tas įsivaizdavimas emociškai visai nepaveikė: supratau, kad nei verkčiau, nei gailėčiausi, o greičiausiai tik pradėčiau daugiau galvoti apie tai, kaip ką nors išrasti, kad regėjimą susigrąžinčiau. Tikriausiai ir toliau užsiimčiau daugybę tų dalykų, kuriais ir taip užsiimu, tačiau be to dar galbūt išmokčiau groti kokiais nors instrumentais ir pradėčiau kurti muziką... Tačiau tai emociškai nepaveiktų. Bet juk kitiem žmonėm regos praradimas būtų pasaulio tragedija. Tai kodėl man šis įsivaizdavimas nesukelia praktiškai jokių emocijų?

Galbūt šios jausmų problemos sprendimas kai kuriais atvejais galėtų būti paprasčiausiai žmogus, kuris primintų (na, yra tokia žodžio "priminti" prasmė, kai tai reiškia "priminti ir priversti pasijusti taip, kaip jis jautėsi tada kai tai patyrė") man tai, kas yra svarbu. Tai padėtų atlikti kai kuriuos darbus. Tačiau kita vertus, aš ir nenoriu, kad man kas nors bandytų priminti, nes tikriausiai tada išprotėčiau, nes mane nuo kai kurių darbų taip stumia, kaip du vienodi magneto poliai vienas nuo kito. Tačiau taip būna arba tada kai aš nematau tikros ir tiesioginės darbo prasmės, arba tada kai nematau ir prasmės ir vilties gerai pabaigti darbo, dėl. pvz., laiko stokos arba to, kad tuo metu matau įdomesnių/prasmingesnių dalykų.

2005-05-12: Šiandien buvau pas psichologę. Prisiminiau, kad visgi tokių daugybės įvykių neprisimenu. Kai paprašė prisiminti, kada aš buvau kada nors emocingas, tai negalėjau prisiminti iš tikrųjų. Tačiau ne taip seniai verkiau vėl dėl Džetės. Pasirodo, kad tikriausiai yra viduje emocijos, tik aš jų neišlaisvinu, kadangi jei kas nors tokio ypatingo gyvenime įvyksta, tai man atsiranda vidinė įtama. Ji atlaiko praktiškai bet kokius įvykius, ir nepereina į emocijas... Visgi, psichologė sako, kad galima pasiekti, kad emocijos sugrįžtų. Tačiau tai būtų palygint ilgalaikis psichoterapijos procesas. Klausiau, ar nėra kokių nors vaistų epizodinės atminties sutrikimams (nors kalta ne tik atmintis) gydyti, tai atsakė, kad nėra. Pagrindiniai psichiatriniai vaistai yra antidepresantai, antipsichotiniai ir dar kažkokia rūšis, tačiau sako, nei viena iš jų tokio dalyko neskatina. Manau, kad galbūt ir yra kokie nors vaistai, reikėtų dėl viso to pakalbėti su psichiatrais...

Po to kalbėjom apie įvykius. Prisiminiau dar šiek tiek detaliau, ir dabar pats geriau suprantu, kaip mane skyrybos žalojo. Na, ne pačios skyrybos daugiausiai, o mokyklos ir gyvenamosios vietos pakeitimas. Pakeitus mokyklą buvau praktiškai atskirtas nuo savo tikrųjų draugų, o kitoje mokykloje susidūriau su destruktyvia kultūra (reperiai, reiveriai, urlaganai), kuri ignoravo mane, ir ten neišeidavo bendrauti beveik su niekuo. Net koridoriuose nesijaučiau saugus, todėl per pertraukas kuo greičiau bėgdavau į biblioteką, kur pasislėpdavau nuo agresyvių tipų. Po to būdavo problemų kaip išeiti iš mokyklos, nes mokyklos kieme taip pat tokių būdavo. Na, o grįžus namo rasdavau ten tėtį, jo naują žmoną ir jos vaiką nuo ankstesnio vyro.

Kartais - per tėvų susirinkimus - tėvams reikėdavo ateiti į mokyklą. Kai tėtis negalėdavo, tai nusiųsdavo ten nueiti savo naują žmoną. Kadangi klasiokai buvo nedraugiški, nenorėjau būti dar daugiau kaip nors diskriminuodajamas, ir vaidinau, kad ji yra mano mama, kas buvo visiškai apsimesntinis dalykas, ir labai emociškai būdavo skaudus. Apie tai negalėdavau pasikalbėti nei su vienu iš klasiokų, nebuvo tokių draugų, kuriais galėčiau pasitikėti. O grįžus namo irgi negalėdavau niekam išsipasakoti: nueidavau prie rašomojo stalo, ir vaidindavau, kad ruošiu namų darbus. Būdavo baisu atsisukti atgal, kad kam nors nepasirodytų, kad aš nieko neveikiu. Vaikščioti po namus irgi neatrodė racionali veikla, ypač tuomet kai negaliu nieko kalbėti su niekuo: tėtis mąstė logiškai, ir man nejauku būdavo prieš jį ką nors kalbėti apie jausmus, mamos nebuvo, o su tėčio drauge tuo labiau nepakalbėsi kai tie dalykai susiję būtent su ja. O su jos vaiku irgi, o be to jis trim metais jaunesnis ir problemos gal nelabai matė. Toks gyvenimas negalint išsipasakoti labiausiai emociškai liečiančių dalykų - sakiau - galbūt ir sudarė sąlygas išsivystyti tam emocijų slopinimui.

Tą neemocingumą bandžiau aiškinti pavyzdžiais, tokiais kaip pasakojimas apie pokalbį prieš kelis metus su berniuku Mes kalbėjome apie tai, kaip cirkininkai išgėrę kelis litrus vandens jį vėliau iššvirkščia čiurkšle - tikriausiai jie prisimena vėmimą, ir tai jiems vėl sukelia vėmimo refleksus. Tada aš jo paklausiau, o tu mokėtum apsiverkti? Ji pasakė, palauk. Užsisuko, ir po kelių sekundžių atsisuko ašarotomos akimis. Paklausiau, kaip jis tai padarė. Jis pasakė: "Įsivaizdavau, kad tėtis pakliuvo į avariją.". Įsivaizduoti dalykai sukelia stiprias emocijas. Ir tai yra natūralu, net nelabai susiję su atmintim šiuo atveju. Tačiau jei aš įsivaizduočiau, kad atsitiko nelaimė artimam žmogui, tai tikrai neapsiverkčiau, ir išvis, emociškai labai silpnai reaguočiau. Aš žinau logiškai, kas yra man svarbu, ir kas yra svarbūs žmonės, tačiau nėra to emocinio ryšio, kas yra blogai.

Vėliau, važiuojant į Kauną, kalbėjausi SMS su l. artimu žmogum, ir išsiaiškinau jau ir taip iš kažkada aiškų dalyką (dar vieną faktorių, kodėl viską turėjau slopinti savyje, o ne bendruomeninėj sąmonėj), kas buvo viena šios jausmų problemos priežasčių ir pasekmių. Aiškinau jai: esu dabar visuomeninis žmogus, tačiau noriu būti bendruomeniniu. Ji paklausė, o kuo skiriasi bendruomeninis nuo visuomeninio. Aš atsakiau, kad visuomeninis palaiko ryšius su daugybe žmonių, tačiau tie visi ryšiai yra neartimi, ir nėra tarpusavio priklausomybės, emocinio ryšio. Tuo tarpu bendruomeninis žmogus priklauso kokiai nors bendruomenei, kurios dalimi jis yra, ir su kuria jis turi labai artimą emocinį ryšį - dalijasi visomis problemomis, randa emocinę atsvarą, ir prieina sprendimų... Tokia grupelė leidžia problemą spręsti ne vienam, o drauge, ir neužsisklęsti savyje... ir t.t. Ji greitai atpažino, kad mokykloje jai - tai artimų draugių ratelis, kas iš tiesų yra labai svarbu. Skirtumas tik tas, kad aš tokio ratelio vėliau neturėjau, ir taip, viską - visas emocijas - turėjau "gesinti" savyje... Reikia stiprių nervų, tikriausiai... Tam. Net dabar įsivaizdavus atrodo labai nemaloni būsena. Vaikščioti ir negalėti kalbėti, apie tai, kas svarbu. Tai išliko ir dabar... "Po velnių! Emociškai nereaguoti į esančias problemas - štai ko išmokė mane pakeista mokykla, ir visa ta aplinka." (nepriimkit nieks asmeniškai)... Labai norėčiau, kad vėl teisingai emociškai reaguočiau į problemas ir kitus dalykus.

21:42 2005/05/12 Atrodo, net galiu žiūrėti į gyvenimą rimtai dėl šios jausmų problemos. Tarsi viskas būtų tik santykina, ir viskas kažkiek netikra...