Idėjų idenoraštis

Jei kas dar nežinote, MIT (Masačiusetso technologijos institutas) puslapyje http://ocw.mit.edu/ paviešino savo studijų programas ir kursus (ir, anot šaltinio, iki metų pabaigos planuoja taip padaryti su visais esamais kursais). Praktiškai tai reiškia, kad galima paprasčiau mokytis ir plėsti savo žinias pačiam, kadangi knygas irgi galima susirasti nemokamai, pavyzdžiui, eMule tinkle (knygos būna dažniausiai pdf, djvu formatuose).

Šaltinis: Slashdot.org

"Geriau klausk, kas konkrečiai neaišku. Nes pagal schemą teoriškai dviračiu važiuoti paprasta, o praktiškai - griūni."

(Kažkur iš internetinių diskusijų.)

Informuoti didelį skaičių žmonių (pavyzdžiui, studentų, apie pasikeitusį egzaminų laiką) el. paštu yra taip paprasta, kaip:

1. Nukopijuoti (copy-paste'inti) elektroninio pašto adresus, atskirtus kableliais į adresato laukelį
2. Įvesti laiško turinį / prisegtukus
   
3. Nuspausti "Enter"

Elektroninio pašto adresų sąrašą galima paprastai sukurti pasiunčiant lapelį auditorijos ar klasės studentams ar mokiniams. O susidaryti daugkartinio naudojimo sąrašą nėra juk sunku. :-)

Gerų artėjančių Šv. Kalėdų.

Neseniai teko susidurti su tuo, kad atvažiavus į Kauną, pamačiau nemokamai dalinamą laikraštį "15 minučių". Nekilo ranka to laikraščio skaityt, ir todėl, kad pamatęs, jog ir vėl kalbama apie tai, kas ką padarė, o ne apie tai, kas kokių idėjų turi ką daryti. Žodžiu, žinios vartotojams. (O informacinė visuomenė - tai nebe tik vartotojai. Daromės nebe consumers, o prosumers, t. y., profesionalai ir vartotojai tuo pačiu metu.)

Taip atsitiko, kad neseniai, dėl įvairių aplinkybių ir pomėgio galvoti apie idėjas (taip pat, šiek tiek pabodo virti savose sultyse, turiu minty, rašyti idėjas tik pačiam), turėjau minčių apie dalinimąsi gerom idėjom.

Dalinimasis idėjom skirtųsi nuo žinių apie jau įvykusius įvykius tuo, kad leistų žmonėms inicijuoti įvykius, kurie dar neįvyko, ir kurie jų vaizduotėje atrodo geri ir norimi.

Kadangi tokio laikraščio sukūrimas pasirodė sudėtingas reikalas, pradėjau paprasčiausią blog'ą "Gyvasis idėjų žurnalas", kur tokias idėjas rašysiu. Tik kol kas dar nėra ką skelbti. Savas idėjas rašyti negražu. Kyla klausimas, kur ieškoti tokių idėjų?

Praėjus kiek laiko, pradedu galvoti: idėjos dažniausiai sukasi ten, kur sukasi nauji projektai. T. y., visokiose organizacijose, prieš patekdami investuotojams. (Paprastai iš tų idėjų turi būti padaromi projektai, kurie turi atitikti įvairiausius reikalavimus, o projektą rašantys žmonės tam dar turi nemažai pabendrauti, ir dažnai, susitikti.)

Kažkada atsitiktinai lankiausi būtent Jaunimo tarptautinio bendravimo agentūroje, kur, kaip tada supratau, skirsto ES lėšas jaunimo projektams. Deja, norėdamas pažiūrėti kitų žmonių projektų, gavau atsakymą, kad to negaliu padaryti, mat turiu turėti savo originalią idėją, ir t.t.

Na, bet tokių organizacijų yra ne viena, tad galima pradėti jas zonduoti. Pabandyti susipažinti su projektų rašytojais tiesiogiai - galbūt žmonės, kurie rašo projektus, patys norėtų pasidalinti savo idėjomis su visuomene. Taip būtų dar paprasčiau, nes jie patys apie tai papasakotų. Tikiu, kad ypač apie savo idėjas norėtų papasakoti tie, kas finansavimo negavo, ir galbūt finansuoti ar padėti ir prisdėti norėtų kas nors iš visuomenės. Tada idėjų laikraštis ar žurnalas tikrai praverstų.

O tam, kad perskaitę ir susidomėję žmonės neišsilakstytų, prie idėjos aprašymo galima būtų pridėti nuorodą užsiregistruoti į elektroninio pašto konferenciją, į kurią susirinkus žmonių, būtų galima daryti jų reguliarius susitikimus, rašyti projektą, ir t.t.

Beje, pasiremdamas šia idėja, sukūriau elektroninio pašto konferenciją ir šiai idėjai: http://groups.google.com/group/ideju-zurnalo-ideja

Jei manote, kad reikia idėjoms dalintis leidinio reikia, esate paraginti prisijunkti.

Kadangi studijuojame matematiką, tai praktikoje sprendžiame uždavinius. Vienas bendrakursis, pastebėjęs, kad ne visiems puikiai sekasi spręsti uždavinius per pratybas pasiūlė kolektyvaus mokymosi būdą:

Paprastai mes klasėje sprendžiame ant lentos - vienas kas nors sprendžia, o kiti nusirašo. Kviečia tuos, kurie gerai sprendžia (na, kad išspręstų greičiau). Taip lieka dalis tų, kurie tik nusirašo, ir nebūtinai išsprendžia.

Taigi, pasiūlė nespręsti uždavinių ant lentos. Užrašyti uždavinį, ir leisti visiems spręsti. Kas išsprendė - pakelia ranką ir eina aiškinti, kaip išspręsti tiem, kas dar neišsprendė. Yra du išsprendusieji, eina aiškinti kitiem dviem. Yra keturi, eina aiškint kitiem keturiem, ir t.t., kol visi supranta, nes individualiai paaiškinama. Ši idėja turi kažką bendro su piramidinio principo mokyme idėja.

Žinoma, tai užtruktų daugiau laiko, reikėtų išmokti žaisti tokį estafetės žaidimą, bet tai leistų pagerinti mokymosi kokybę, bendravimo įgūdžius, ir kt. Visgi, ne tik nuo mokslui skiriamų pinigų, bet ir nuo tokių paprastų dalykų kaip metodologijos ir mokymosi kultūros gali labai priklausyti mokslo kokybė.

Šiandien mačiau, kaip žmonės iš konteinerių graibsto šiūkšles, ir ieško maisto.

Praeidamas pagalvojau, kaip galima būtų jiems padėti, ir, galbūt nuskambės neetiškai, bet sugalvojau, kad galėtų būti atskiros dėžės, kur mestume tokį maistą, kurį, manome, kad ir patys suvalgytume, jei tik labai norėtume valgyti...

Pvz., ant atskiro tipo konteinerių galima būtų užrašyti "Pasenusio maisto dėžė" nenurodant, kam ji skirta...

Kita vertus, esu girdėjęs, kad Vilniuje yra kažkokia įstaiga, kur duodama pavalgyti už talonėlius. Jei tai tiesa, tai tikrai geresnis būdas padėti - tai informuoti, kur jie galėtų tą padaryti...

UPD: Pasirodo, daug yra žmonių, kurie jau kažką panašaus daro, tik atskirų dėžių nepastato. T. y., jie maistą būtinai sudeda į polietileninius maišelius prieš išmesdami.

Savaitgalį buvau kaime pas senelį. Kuomet senelis važiavo mašina kaimo žvyrkeliu, prieš darydamas staigius posūkius jis intervalais papypsėdavo. Iš pradžių man pasirodė keista, tačiau taip jis apie save informuoja potencialius už posūkio esančius vairuotojus, ir sumažina nelaimingo atsitikimo tikimybę. Taip jis užtikrina saugumą. Mieste toks elgesys galbūt būtų laikomas įžuliu ar pan. Jis taip mieste ir nesielgia. Visgi, manau, kad šis saugumo užtikrinimo būdas neblogas. Garso bangos daug ilgesnės už šviesos, ir "matosi" ir už stambesnių kliūčių.

Važiuodamas iš kaimo pagalvojau, kad galėtų vietose, kur yra ženklas "staigus posūkis", ar nekontroliuojama sankryža, ar "stop" ženklas, būti privaloma papypsint (kelių eismo taisyklių modifikacija).

Arba galėtų būti išvis būti naujo tipo "papypsinkite" ženklai.

Keičiantis gyvenimo stiliui ir tempui, augant žmonių populiacijai, vis daugiau žmonių yra aktuali personalizuota ar grupizuota informacija, kuri ateina ne viešaisiais, o labiau asmeniniais kanalais. Todėl vis daugiau naudojamės telefonu ir internetu, nei radiju ar televizija.

Todėl žmonėms tampa aktualesnės ne kasdienės smulkios naujienos, o bendrosios tendencijos, didesni pokyčiai.

Manau, įsijungęs televizorių turėtum galėti pajusti bendrąsias civiliazacijos tendencijas. Didžiausias sprendžiamas problemas. Pavyzdžiui, metiniai statistikos pokyčiai, kurie, manau, turėtų būti gerai žinomi visiems.

Todėl manau, kad galėtų būti ne tik dienos ar savaitės naujienos, bet ir "Mėnesio naujienos", "Metų naujienos", "Dešimtmečio naujienos". Šios naujienos galėtų būti rodomos skirtingu dienos metu, ir skirtingais dažniais. Pavyzdžiui,

Dienos naujienos: kasdien, tam tikru laiku
Savaitės n.: kasdien, tam tikru laiku
Mėnesio n.: kasdien, tam tikru laiku
Metų n.: kiekvieną savaitgalį tam tikru laiku, pvz., vėlai vakare
Dešimtmečio n.: kiekvieno mėnesio pirmą savaitę arba savaitgalį

Atitinkamai naujienų ilgis būtų skirtingas. Pavyzdžiui, metų naujienos būtų daug ilgesnės - pvz., penkių valandų. Mėnesio naujienos - galbūt kelių valandų. Ir pan.

Tai leistų mažiau televizorių žiūrintiems žmonėms būti susipažinusiems su svarbiausiais dalykais, ir dalyvauti visuomenėje.

Beje, čia idėja ne nauja. Finansuose tai jau seniai daroma. T.y., skaičiuojamos sumos finansiniams metams. Tai leidžia susidaryti geresnį įspūdį link kur einama, kokios tendencijos, ir pagal tai atitinkamai derinti savo veiklą.

NAUJIENOS (07-19):

Galėtų tiesiog būti kiekvienam laidų tipui skirta po atskirą kanalą. Tuomet žmogus, retai žiūrintis televizorių, galėtų įsijungti pavyzdžiui mėnesio naujienų kanalą ir susipažinti su naujienomis.

Šiandien atėjęs į bendrabutį pamačiau, kad studentai iš to paties kambario masiškai įsidarbina dirbti maksimose. Todėl prisiminiau savo senąją idėją, kaip galima pasinaudoti kasininko padėtimi save išreklamuoti su vizitinėm kortelėm. Įsivaizduokit kad ir tokią vizitinę kortelę:

AŠ NE TIK PARDAVĖJA(S)
[V. Pavardė]...

 Maisto rinkoje per dieną tenka bendrauti su šimtais žmonių.
 Mes bendraujame pinigais.
 Deja vien pinigai neleidžia nei jum nei man vieni kitų pažinti...

 Bet šiame nuostabiame informacijos amžiuje..
 tai tampa įmanoma interneto dėka. Todėl..

Susipažinkime!
http://mano.puslapis.lt

(Puslapį/dienoraštį galite užsiregistruoti LiveJournal) Kaip matot, pradėjau galvoti apie įsidarbinimą kasininku - kad ir nemokamai. Per dieną būtų galima taip susipažint su nuo kelių šimtų iki pusės tūkstančio žmonių. Labai originalus būdas :) Pasinaudokite kas užsiimate veikla, kur susitinkate žmonių... Be to, manau, visos pardavėjos, kaip parduotuvės kompanijos narės, turėtų turėti vizitines korteles, ir jei jose būtų nurodyti asmeninių puslapių adresai, būtų geriau. Bent jau jaustųsi kaip kompanijos narės, kaip asmenybės, o ne kaip vergai.

Ne taip seniai po idėjos Universitetinis mokslas laisvos rinkos pagrindu aptarimo su V. Palkevičium (LSAS), paaiškėjo, kad tokia sistema (ten buvo aprašoma panaši į vaučerių sistemą, kur studentai, o ne universitetai gautų iš valstybės pinigus ar pinigų ekvivalentus, už kuriuos galėtų laisvai rinktis, į kokias paskaitas eiti, ir mokėtų už individualias paskaitas) nebūtų pageidaujama, nes bankrutuotų dalis mažesnių Lietuvos universitetų (daugelis galbūt rinktųs studijuoti didžiuosiuose universitetuose), o yra reikalingi ir retesnių (kaip veterinarijos) sričių specialistai. Be to, man aiškino, kad tai padarytų mokslą mokamu (kas nėra visai tiesa, nes studentai būtų finansuojami valstybės), o dabartinis pasaulio studentų judėjimas yra kad aukštasis mokslas būtų visiems, ir nemokamas, kaip valstybės garantija. Be to, man aiškino, kad sumažės galinčiųjų studijuoti lygios galimybės, ir studijuojančiųjų skaičius, nes gali reikėti už brangesnes paskaitas mokėti patiems.

Todėl toliau galvojau, kaip tą pačią studentų problemą išspręsti - kaip padaryt, kad galėtum studijuot TIK tai, ką nori, TIK tai, ko reikia, TIK tada, kai to reikia. Kaip padaryti, kad kaip ir dabar tai būtų nemokama (valstybės finansuojama), ir kaip padaryti, kad nesugriūtų visa dabartinė sistema (nebankrutuotų universitetai).

Taigi, kilo tokia idėja:

0) Kaip ir dabar, palikti visą finansavimą iš valstybės tiesiogiai universitetams. Dėstytojai, ką jie bedėstytų ir kiek studentų besusirinktų, vis tiek gautų numatytus atlyginimus.
1) Atskirti egzaminavimą nuo studijų. (įkurti valstybinius egzaminavimo centrus, kažką panašaus į www.brainbench.com, tik ne virtualų, ir Lietuvoj)
2) Sukurti elektroninę registravimosi į paskaitas sistemą, bendrą visiems universitetams.
* leisti prisiregistruoti ir išsiregistruoti bet kada be apribojimų (jei studentai netelpa į auditorijas, galima pagalvoti apie paskaitų filmavimą bei tos srities dėstomojo dalyko plėtotę)
3) Kiekvienam baigusiam vidurinę mokyklą suteikti teisę nemokamai bent keturis metus registruotis ir vaikščioti į bet kokios aukštosios mokyklos bet kokias paskaitas, nepriklausomai nuo to, kaip jis išlaikė valstybinius egzaminus.
4) Paskaitas, kurių auditorijose trūksta vietos, filmuoti ir sudaryti galimybes studentams už nedidelę kainą nusipirkti paskaitų įrašus. Kai kurias paskaitas transliuoti TV pagalba. (Netelpantys į auditorijas studentai pirktų įrašus. Studentų įėjimą į auditoriją apspręstų registracijos eilė, sudaryta pagal tai ankstesnių studijų ar mokyklos valstybinių egzaminų išlaikymą, atėjimo į paskaitą laikas ir laisvų vietų skaičius)
5) Sudaryti sąlygas bet kada išsilaikyti kokius tik nori egzaminus egzaminų centruose už tam tikrą kainą, o tuos keturis metus - laikyti egzaminus nemokamai.

Nors bakalauro laipsniai iš principo nėra tokie reikalingi šiais laikais, tačiau iš principo jie tėra tam tikrų egzaminų išlaikymas, ir tam tikrų (kursinių, bakalaurinių) darbų padarymas. Kaip ir anksčiau, universitetai galėtų skirti mokslinius laipsnius, tačiau darbus priimtų tikrinimui tik tuomet, kai žmogus būtų išsilaikęs tam tikrus egzaminus, kurie atitinka tą išsilavinimo lygį, kuriame jis turėtų rašyti darbą.

Nauda:

1) Dabar nėra stabilios darbo rinkos. Darbdavių poreikiai greitai kinta. Tai leistų darbuotojams prireikus dinamiškai keisti savo išsilavinimą. Pvz., galbūt biologijos specialistas, pasimokęs papildomų kursų, išlaikęs kelis papildomus egzaminus, greit taps tinkamu dirbti kaip veterinarijos specialistu ir pan.
2) Tai studentams leis daryti tai, ko jie nori. Galbūt jau baigus mokyklą jie galės žinoti, ką nori veikti, ir tai leis jiems susikurti savo studijų programą, tiesiogiai derinama su savais tikslais. Nereikės mokytis nenorimų dalykų.
3) Tai leis universitetams bei dėstytojams gauti papildomų pajamų iš verslų (ne tik iš valstybės), kurie suinteresuoti kokiais nors specialistais (finansuoti motyvuotus prasmingiau). Bus labiau finansuojamas mokslas. Taip mokslas taps vis labiau nemokamas.
4) Būtų aiškesni mokslo standartai. Dabar universitetai kuria programas nepriklausomai, todėl darbdaviams gali reikėti ieškoti ir aiškintis, ką reiškia, kad jis baigė tą ar tą universitetą, nes visur programos skiriasi. Egzaminų centrai standartizuotų aukštąjį mokslą.
...

Kiek girdėjau, kažkas panašaus Anglijoje jau yra. T.y., žmogus gali studijuoti 50 skirtingų universitetų, ir visa tai bus jam įskaityta. Gal ne visai tas pats.

Po 10-os klasės egzaminų iš vaikų girdžiu nepasitenkinimus mokykla: vaikai šaiposi, gąsdina, grąsina, net kai kuriuos muša (problemos parašytos idėjoje Vaikų psichologijos pamokos lopšelių-darželių vaikams). Be to, vaikai nepatenkinti, kad mokyklose yra mokoma elementarių ir savaime suprantamų dalykų, ir yra vaikų, kurie nenori mokytis ten todėl, kad žinios ten negilios ir nepraktiškos, o kai kurie galbūt jau turi savo motyvaciją, kuri skiriasi nuo to, ko mokoma mokyklose.

Anksčiau rašiau apie Motyvacinį švietimą ir ugdymą, kas, atrodo, išspręstų šias problemas. Tačiau neparašiau, ką konkrečiai galima daryti. Rašau tai dabar:

Idėja:

1) Sukurti daug specializuotų mokyklų, ir palikti ne tiek daug bendrųjų mokyklų.
2) Priėmimą į specializuotas mokyklas apriboti motyvacijos (rašinėlis) bei asmenybės analizės testais (kas užtikrinų, kad vaikas nesišaipys ir pan., nes jie čia jau ateitų kažko konkretaus rimtai mokytis, o ne vykdyti pareigos).
3) Likusiose bendrosiose mokyklose padaryti specializuotas motyvacijos pamokas
4) Sudaryt sąlygas iš bendrųjų mokyklų pereiti į specializuotas mokyklas, kuomet susiformuoja motyvacija ir asmenybė pakankamai subręsta.

Dar apie motyvacijos pamokas. Vaikai būtų šviečiami apie dabartinį pasaulį (daugiausiai ne istoriją, o dabartį, - dabartinę darbo rinką, dabar vykdomus pasaulyje projektus bei ateities tendencijas [istorijai plačiai papasakoti neužtektų laiko]).

Motyvacijos gali būti kelios rūšys: žmogus gali norėti

1. suprasti (pažintiniai tikslai, mokslas);
2. įgyvendinti idėją (kūrybiniai tikslai);
3. prisidėti prie projekto (kūrybiniai/socialiniai tikslai);
4. įgyti gebėjimą (socialiniai tikslai/prisidėjimas prie grupės ir visuomenės gerovės).

Siakiant, kad vaikas susidarytų motyvaciją, reikėtų leisti laisvai suprasti jam rinktis, kokios rūšies motyaciją jis turi. Yra įvairių vaikų, ir nebūtinai vaikas turi norėti prisidėt prie projektų ar mokslo. Galbūt jis tiesiog nori daryti darbą, kuris jam patinka.

NAUJIENOS (06-21):

Kilo minčių, kad galbūt visas švietimas galėtų būti organizuotas taip:

Vaikų lopšelis ir darželis: {svarbiausių pažintinių įgūdžių ugdymas}
* Įvairūs bendravimo įgūdžiai (tai leistų savarankiškai mokytis iš kitų žmonių)
* Web (Wikipedia) naudojimo įgūdžiai (tai leistų savarankiškai įgyti žinių apie VISKĄ iš daugybės žmonių pasaulyje, ir savo žiniomis dalintis)
* Baziniai matematiniai įgūdžiai (daugyba, dalyba, skaičiavimo sistemos)
* Matematinės sąvokos iki integralo, diferencialo suvokimo
(lopšelių ir darželių auklėtojai turi būti labai geri šių sričių specialistai!)

Pradinė mokykla (4 klasės): {motyvacijos susidarymas}
* Visuomenės darbo organizavimo principų išmanymas (su vadybos pagrindais)
* Egzistuojančių specialybių išmanymas (labai platus ir vaizdus)
* Svarbių pasaulinių projektų žinojimas ir išmanymas (platus)
* Pasaulinės darbo rinkos išmanymas (platus)
(pradinių klasių mokytojai turi būti geri šių sričių specialistai!)

Vidurinė mokykla (8 klasės): {specializuotų įgūdžių įgyjimas}
* Tolimesnis kryptinis įgūdžių lavinimas specializuotose vidurinėse mokyklose
* Tolimesnis srities problematikos švietimas ir domėjimasis bendraujant su bendraminčiais tokiose mokyklose
(šių mokyklų mokytojai turi patys turėti gerus įgūdžius tose srityse ir gebėjimus mokyti pagal, programas)

Universitetuose būtų mokomasi dar labiau specializuotų sričių, vykdomi moksliniai tyrimai, atliekami realaus gyvenimo problemų sprendimai.

NAUJIENOS (07-17):

Manau, tai galima būtų pradėti įgyvendinti panašiai kaip daro su naujais produktais Google (labs.google.com): paleisti eksperimentinę paralelinę švietimo sistemą, iš dalies finansuojamą verslų, kuria iš pradžių naudotųsi tik nedidelė dalis populiacijos. Verslai galėtų būti labiau suinteresuoti 8-mečių profilinių vidurinių mokyklų kūrimu. Valstybė - kokybišku ugdymu ir mokymu vaikų lopšeliuose ir darželiuose bei pradinėje mokykloje.

Marškinėliai, galintys pasikelti nuo odos paviršiaus
Vėsinimuisi karštą vasaros dieną...

Vakar buvo labai karšta. Kai būna taip karšta, aš dažnai vėdinuosi kilnodamas rūbus nuo kūno paviršiaus ranka. Tačiau tai nėra labai patogu. Pagalvojau, galėtų būti tokie marškinėliai po viršutiniais drabužiais, kurie patys turėtų funkciją pakilti nuo kūno paviršiaus ir pakelti kitus rūbus sudarant oro tarpą tarp kūno odos ir rūbų. Iš pradžių pagalvojau, kad jie galėtų veikti panašiu principu, kaip keičia formą gulsčiai sulankstyta armonikėlė ją ištempiant:

T.y., galbūt būti gofruoti. Tačiau vėliau pamaniau, kad sudėtinga būtų kontroliuoti tokią sistemą. Taigi, galbūt rūbai kaip nors galėtų kitaip pasikelt nuo paviršiaus. Pvz., turėti kažką panašaus į serfingo burės lates ..arba vamzdelius.. aplink rūbą. Oro slėgiui vamzdeliuose padidėjus, jie išpūstų rūbą. Be to, vamzdeliai pakankamai lengvučiai, ir galėtų būti taikomi lengviems marškinėliams:

Pompa galėtų būti elektrinė arba mechaninė. Vamzdeliai turėtų būti pakankamai atsparūs lankstymuisi, kad judėdami nesulūžtų. Tačiau galbūt dažnai užtektų tik pakelti rūbus nuo kūno paviršiaus, - nebūtinai pastoviai plevesuoti juos. Pakankamas slėgis galėtų būti pasiekiamas rankine sukamąja pompa...

Prisijungimas prie kompiuterio su būtinybe nurodyti prisijungimo tikslą
Tam, kad mažiau laiko beprasmiškai leistume prie kompiuterių

Neseniai su drauge kalbėjomės apie tai, kaip ji leidžia laiką prie kompiuterio. Sako, "kažkaip manęs kompiuteris ypatingai netraukia - įsijungiu jį tik tada, kai konkrečiai žinau, ką noriu padaryti, ir kai padarau išjungiu".

Pamaniau, visai geras būdas efektyviai leisti laiką! Be to, visuomenėje iš tiesų egzistuoja priklausomybės nuo kompiuterių problema.

Tad idėja būtų padaryti tokį prisijungimo prie kompiuterio būdą, kai prisijungimo ekrane būtinai turėtum įvesti darbų, kuriuos atlikti įsijungei kompiuterį sąrašą (bent vieną darbą). Tai leistų neužstrigti kokioje nors neprasmingoje veikloje, ir matyti, kam ir kiek laiko leidi prie kompiuterio...

Automobilių numeriai - telefono numeriai
Sumažinti automobilių vagysčių galimybėms

Einu gatve ir matau melyną "golfą", numeris SKF 709. Prie vairo sėdi įtartinas žmogus ir kažką daro su užvedimo spynele. Galbūt mašiną vagia, o gal čia savininkas. Sužinoti tai tiesiogiai - rizikinga. Aišku, galima būtų paskambinti policijai, pasakyti adresą, kad atvažiuotų ir patikrintų... Bet gal galėtų automobiliai turėti tokius numerius, kuriais paskambinus galėtum susisiekti su automobilio savininku tiesiog surinkus į telefoną jo automobilio numerį, su specialiu kodu prieš to numerio rinkimą. Tai būtų naudinga įvairiausiais kitais atvejais, pvz., jei užstatyti vartai, nevietoje pastatytas automobilis trukdo eismui, ar kt.

Universitetinis mokslas laisvos rinkos pagrindu
Paskaitos - prekės, studentai - pirkėjai. Pinigai iš valstybės ne universitetams, o tiesiogiai studentams.

Vėl dalykų registracijos periodas. Privalomų dalykų daug daugiau nei norėtum. Matau, kiek nemalonumų tai sukelia studentams, kurie ne visai pagal savo motyvaciją pasirinkę studijų programas tik bando išpildyti universiteto programos reikalavimus. Kai kuriuose universitetuose išvis laisvės mažai - privalai studijuoti ką užduoda...

Kuomet studentai įstoja į universitetus, daugelis jų galbūt neturi kitos motyvacijos nei įgyti diplomą ir pan. Kam mokytis jei nėra motyvacijos? Kam mokytis dalykus, kurie yra paskirti pagal programą ir kankintis daryti ne tai, ko nori? Ir nors ir yra tam priežasčių, tačiau man atrodo, kad teisingiau būtų leisti mokytis tai, ką nori - tuos dalykus, kuriuos nori. (Jau vien todėl, kad tada mokymosi rezultatai būna daug geresni.) O norint įgyti mokslo laipsnį būtų parodyti kriterijai, kokius kursus reikia išklausyti norint įgti vienos ar kitos specialybės sertifikatą (tai galėtų būti standartizuojama valstybiniu lygiu, ir kursams universitetuose suteikiami standartai). Studentas gali siekti to sertifikato, o gali siekti žinių ir išmanymo dominančiose srityse praktiniais tikslais (pagal savo motyvaciją).

Idėja yra tokia tvarka, kad stodama(s) į universitetą iš tiesų stotum į jokią specialybę, o tiesiog į universitetą, įstojęs galėtum ir nieko nesimokyti (na, galbūt motyvacijos paskaitos būtų privalomos), o galėtum ir mokytis ką nori (kokius nori kursus) priklausomai nuo to, kiek turi lėšų ir laiko ir kokia tavo motyvacija.

Maždaug kaip tai veiktų? Valstybė investuoja į mokslą, ir tau skiria tam tikrą sumą pinigų už tavo mokslą. Kaip ir laisvoje rinkoje, galėtum išleisti šią sumą mokytis tai, ką nori - kad ir kokiem nors specialiems kursams kitam universitete. O jei tu nenori mokytis, ir nepasirenki jokių kursų, tai ta suma ir nenaudojama, - ji kaupiasi investiciniame pavidale (pvz. kaip pensijos ar kaip investicijos į kitų studentų mokslą [su galimybe tolimoje ateityje gauti tam tikrą grąžą, kuri priklausytų nuo studentų, į kuriuos investavai, sėkmės/pajamų ateityje]), ir tuos kreditus (šią investiciją) gali panaudoti nebūtinai iškart, o tada, kada nori, ir ten, kur nori (būtų apibrėžtos šių lėšų panaudojimo sritys taip, kad galima būtų jas išleisti tik mokslams valstybės pripažintose mokymosi institucijose, t.y., negalėtum nusipirkti už tuos pinigus ledų).

Stipendiją galėtum gauti arba negauti, priklausomai nuo to bendrųjų mokymosi rezultatų. Būtų nustatyti kriterijai (t.y., pvz., stipendijų dydžiai būtų tiesiog proporcingi dalykų kreditų skaičiui ir egzaminų pažymiams - mažai dalykų pasiėmei - mažesnė stipendija. Didesnius pažymius gavai - didesnė stipendija.)

Galų gale valstybės finansavimas būtų skirstomas proporcingai mokymosi rezultatams (įstojus - egzaminų vidurkiui), o ne taip kaip dabar (yra nustatoma diskreti riba vidurkio, nuo kur studentai studijuoja dalinai valstybės finansuojamoje vietoje).

Pagrindinė nauda:

(1) Studijų kokybė: Dėl laisvos rinkos efekto, kursus ruošiantys žmonės būtų suinteresuoti parduoti savo kursą, taigi, padaryti jį tokį, kad studentai jį pirktų, taigi, stengtųsi padaryti jį gerą.

(2) Pažanga: Studijos būtų lankstesnės, ir geriau tiktų pažangioms motyvacinio švietimo ir ugdymo idėjoms. Nyktų nereikalingos disciplinos ir rastųsi naujos, savaime prisitaikant prie rinkos poreikių.

Neigiami dalykai:

Kažkaip dabar nelabai matau, bet gal, pvz., gali būti, kad kai kurie kursai pasidarytų labai brangūs ir studentų galimybės priklausytų nuo asmeninių finansų. Reformavimo darbai būtų tik laikinas dalykas. T.p., gali būti, kad kai kurie tradiciniai universitetų dalykai (mokslas) galėtų nuskursti, tačiau nedrįsčiau taip teigti - tai labai priklausyti nuo teisingos motyvacijos, ir būtent motyvacijos paskaitų, kurioms reikėtų skirti ypatingai daug dėmesio.

T.p., nemanau, kad ši idėja nauja, tačiau universitetiniam mokslui - galbūt netradicinė.

Motyvacinis švietimas ir ugdymas
IŠKELTI KRITERIJUS - REIKALAUTI -> MOTYVUOTI - PADĖTI SIEKTI

Idėjų aibė... Užvakar per logikos paskaitą dėstytojas užsiminė apie kažkokius "prengiamuosius kursus"... Tie kursai visai ne apie, apie ką pagalvojau tai išgirdęs... O pagalvojau, kad naudingi būtų (1) specialūs kursai abiturientams motyvuoti.

Abiturientai, pabaigę mokyklą susiduria su problema apsispręsti, ką daryti baigus mokyklą. Nuo to, kaip gerai jie išsprendžia šią problemą, ir kaip susiplanuoja gyvenimą, labai priklauso jų ateitis, kas turi įtakos bendrajai visuomenės gerovei. Todėl ją išspręsti turėtume jiems padėti. Tarp kitko, manau, tokie kursai turėtų paklausą.

Tačiau tada prisiminiau, kad mokykloje niekam nerūpėjo mūsų motyvacija, kaip mokykloje 11 metų laukiau astronomijos pamokų, kurių taip ir nebuvo, kaip mokykloje nesinorėdavo atlikinėti beprasmių darbų, kuriuos užduodavo. Panašiai būdavo ne tik man vienam. Taigi, motyvacijos problema labai aktuali ir mokykloje. Tad taip pat galėtų būti (2) mokyklose "motyvacijos pamokos".

Mokyklose jau nuo pat pradinių klasių, atrodo, nelabai yra liečiamos tokios temos kaip "Ko aš galiu pasiekti gyvenime?", ir kaip realiai tai galiu. Gal taip yra todėl, kad mokyklose dirba pedagogai, patys nepateisinę savo gyvenimo svajonių. O gal dėl to, kad programose tai nenumatyta (nežinau, kaip iš tiesų yra, tačiau aš tokių pastangų motyvuoti mokykloje nejaučiau: nebuvo nei pamokų, apie tai, ką šiame pasaulyje galima daryti, nei apie tai, kaip tai galima daryti, bendrąja prasme).

Taip pat, motyvacija yra aktuali ir bet kokių studijų metu, - kad ir universitete. Todėl universitetuose galėtų būti ir (3) privalomos motyvacijos paskaitos.

Motyvacinio švietimo esmę atspindėtų principas "MOTYVUOTI - PADĖTI SIEKTI", kuris tikrai tikrai ne naujas. Skirtumai tarp rezultatų mokantis pagal reikalavimus ir mokantis su motyvų tikriausiai panašus kaip rezultatų kompanijų, valdomų biurokratiniu principu, ir kompanijų, valdomų savo kultūros (skiriasi keliais šimtais procentų).

Motyvacinis ugdymas reiškia, kad ugdymo ir švietimo institucijų orientyras būtų ne sudaryti studijų programas (KRITERIJUS) ir reikalauti, o motyvuoti (LEISTI SUSIKURTI SAU TUOS KRITERIJUS [TIKSLUS]) ir padėti siekti. "Motyvuoti" būtų svarbu suteikti labai įvairiapusį požiūrį į įvairius dalykus (plačiai ir labai rimtai juos apšviesti apie gyvenimo galimybes, visuomenės struktūrą), kas ir leistų užsibrėžti gyvenimo tikslus. "Padėti siekti" reiškia suteikti reikiamas priemones, ir bendrauti toliau rūpinantis motyvacija, nes ji gali kartais dingti, pvz., susidūrus sudėtingu uždaviniu, iškilus kitų problemų, ar atsiradus kažkam, kas atrodo labiau prasminga daryti.

Motyvacinio ugdymo ir švietimo idėja tikrai ne nauja, tačiau kažkodėl nejaučiu, kad ji būtų taikoma.

Vaikų psichologijos pamokos lopšelių-darželių vaikams
Tam, kad jie užaugtų emociškai sveikesni

Vakar teko išklausyti vieno žmogaus iš mokyklos nusiskundimų apie bendraklasių elgesį. 10-os klasės vaikai dar vieni iš kitų šaiposi, mušasi, įžeidinėja, ir tai jautrius vaikus labai skaudina.

Darželiuose, mokyklose vaikai dažnai kenčia nuo atstūmimo, kitų grupės narių ignoravimo, šaipymosi, o berniukai - nuo kovojimo tarpusavyje ir pan. O tai daro ilgalaikę neigiamą įtaką jų asmenybei.

Vyresni žmonės supranta savo elgesio priežastis, savo motyvaciją, tačiau kai kurie vaikai, yra iki tam tikro amžiaus labiau linkę vadovautis instinktais, panašiai kaip gyvūnai. Pavyzdžiui, mergaitės šaiposi iš kitų mergaičių dėl kovos instinkto. Vieni vaikai tai supranta anksčiau, kiti - vėliau. Dažnai protingi vaikai, mažiau besivadovaujantys instinktais, emociškai kenčia nuo vaikų, kurie daugiau vadovaujasi instinktais.

Problemos sprendimų galėtų būti daug. Pavyzdžiui, testuoti vaikus, kiek jie vadovaujasi mąstymu, ir kiek instinktais, ir pagal tai suskirstyti juos į grupes. Pavyzdžiui, skirtumas mąstančio vaiko nuo besivadovaujančio instinktais bus toks, kad mąstantis, priešingai nei verčia instinktai, elgsis taip, kad prieš ką nors keisdamas jis stengsis suprasti, kodėl taip vyksta. Tuo tarpu besivadovaujantis instinktais kovos, stengsis dominuoti žemindamas kitus, keršys, ir t.t. Tas, kuris mąsto, bandys suprasti, ir dažniausiai nekovos. Jis mąstys: "Kodėl tas vaikas mane pavadino kvailiu? Kaip vyksta jo mąstymas, kad jis taip man pasako?". Mąstančiam vaikui būdinga taip pat tai, kad jis vengs įžeidinėjimų, nesistengs keršyti, kovoti, pravardžiuoti, arba kovos tik gynybiškai, neieškos kaltų (o ieškos esminių priežasčių), stengsis rūpintis ir suprasti kitus, gali būti, kad kovos metu jis pasakys "kodėl tu mušiesi?", "kodėl jos pravardžiuojasi?" - tai yra analitiniai klausimai, nepriklausantys instinktyvaus elgesio požymiams, ir rodantys mąstymą.

Tačiau be skirstymo grupėmis, manau, taip pat būtų efektyvios pamokos vaikams apie vaikų elgesį, kad payts vaikai sužinotų apie instinktyvų elgesį, ir kokį neigiamą poveikį tai daro; kad jie sužinotų tai tada, kai to labiausiai reikia, o ne tada, kai jie eis į mokyklą, universitetus ir jau bus sunku keisti jų asmenybę. Vaikams pamokose tokį mąstymą galima būtų sieti su gyvuliškumu, kad vaikai, kurie pastebi kitus vaikus, kurie vadovaujasi instinktais, primintų jiems, kad tai yra kvaila, žema, "gyvuliška", ir padėtų pradėti labiau mąstyti (jei nesistengtų padėti, tai jie patys parodytų, kad vadovaujasi ne mąstymu).

Tai būtų naudinga, nes tai, kaip elgiasi ir bendrauja suaugusieji žmonės, labai priklauso nuo to, kaip jie "išmoko" bendrauti lopšeliuose, darželiuose, mokyklose. Ir manau, kad tinkamai parengtos tokios vaikų psichologijos pamokos tiek palengvintų gyvenimą darželinukams, tiek ir padėtų visuomenei daryti pažangą visose srityse, o žmonės išaugtų jautresni, supratingesni ir emociškai sveikesni.

Radijo siųstuvai/imtuvai akliesiems padėti geriau pažinti aplinką

Grįžtant į Vilnių, jau Vilniuje, troleibuse pamačiau aklą žmogų. Nustebau, kad dar pats įlipo į troleibusą. Tačiau po to žiūrėjau į jį ir galvojau: "Aš tai galiu pamatyti, kad jis yra čia, ir aš galiu pamatyti žmones aplinkoje. Ir jei pamatau žmogų, kuris mane domina, aš galiu prieiti ir su juo pabendrauti. Tačiau jis tai nemato, kokie žmonės yra jo aplinkoje. Net jei, pavyzdžiui, būtų čia dar vienas aklasis, jis to nežinotų, ir net jei norėtų, negalėtų susipažinti. Akliesiems žmonėms galėtų būti sukurti specialūs radijo siūstuvai/imtuvai, kad aklieji galėtų sužinoti bent bendrąją informaciją apie aplink juos esančius žmones, ir taip geriau socialiai integruotis. Galbūt išvis galėtų net daugelis daiktų turėti savo siųstuvus, ir taip per atsumą pranešti akliesiems apie savo buvimą..."

Apsuktos keleivių sėdynės automobiliuose
Sumažinti mirtingumui autoavarijose

Šiandien beveik skubėjau, nors laiko turėjau tikrai dar pakankamai, bet jau buvau pagalvojęs apie skubėjimą... Ir todėl buvau pradėjęs galvoti apie mikroautobusiukus (jais greičiau galima važiuoti nei troleibusais), o tada pradėjau galvoti apie pagreitį. Pagalvojau, kokiu pagreičiu turėtų mikroautobusiukas startuoti, kad jame sėdintys žmonės numirtų. (Tarp kitko, dabar prisiminiau, kad kažkada vaikystėje eksperimentavau pagreitį su tarakonais: įdedu nekaltą tarakoną į fotojuostos dėžutę, dėžutę prikabinu prie siūlo, stipriai išsuku ir trenkiu į kietą paviršių. Manuo nuostabai, net tarakonai tokio pagreičio neatlaikydavo ir žūdavo...) Visgi, pagalvojau, tikriausiai startuojant automobiliui reikėtų labai didelio pagreičio (10G?), kad žmonės būtų nors kiek sužaloti. Taip yra todėl, kad sėdynės prigludusios prie kūno paviršiaus, ir kūnui nėra į kur įsigreitėti ir po to trenktis dar didesniu pagreičiu sulėtėjant kaip tai būna avarijose ar kai automobilis labai staigiai stabdo.

Taigi, kilo idėja, kad galima būtų visas keleivių sėdynes apsukti, taip sumažinant riziką keleiviams nukentėti avarijos metu... Galima būtų apsukti ir vairuotojo sėdynę, jei tik daugumai žmonių būtų lengva išmokti taip pat gerai vairuoti automobilį sėdint atbulai.

Klaviatūra pėdoms
Išlaisvinti rankoms

Ryte po dušo žiūriu el. paštą ir rašau laišką, ir tuo pat metu reikia dar susirašinėti SMS žinutėmis. Jei rašau SMS, tai negaliu naudotis kompiuteriu ir atvirkščiai. Think think, head! (angl. "galvok galvok, galva!", čia - ištiktukas)

Taigi, idėja yra šiuo tikslu sukurti klaviatūrą pėdoms. Žmonės išmoksta rašyti tušinuku, netgi paišyti pėdomis. Manau, visai būtų galima išmokti įvesti tekstą pėdomis akluoju būdu...

Klaviatūra pėdoms būtų specialios formos, pritaikant ją pėdų įpatumams (didesni mygtukai, kitoks jų išdėstymas, kitaip išlenkta klaviatūra trimatėje erdvėje - galbūt kai kur kiek įdubusi, reikiamose vietose padarytos atramos), kad galima būtų spausdinti kuo efektyviau.

Persijungti iš vienos klaviatūros į kitą galėtų būti paprasčiausias jungiklis. T.y., klaviatūros turėtų būti komplektuojamos dvi iškart, sujungtos laidais, o į kompiuterį eitų tik vienas laidas.

Manau, būtų visai smagu perkelti visus susirašinėjimus ir paprastesnes operacijas kojoms, taip išlaisvinant rankas subtilesnėms operacijoms, o galbūt visai kitiems darbams.

Nemanau, kad idėja originali, nes sprendimas iš principo paprastas, tačiau kol kas dar neradau kažko panašaus internete...

P.S. Namie aš būnu basas, tai gal dėl to tokios idėjos ir kyla.

El. paštu paremtas mokymo valdymas

Tai paprastas sprendimas. Labai paprastas (net gėda rašyti į idėjų dienoraštį), tačiau negaliu jo nepasakyti, nes šiais laikais tai galėtų labai padidinti mokymo efektyvumą. Būtent todėl, kad šiais laikais el. paštas darosi centrine dėmesio koncentracijos vieta daugeliui žmonių: visą su mokymusi (studijomis) susijusią informaciją nukreipę į dėmesio koncentracijos vietą mes studijas perkeltume į tą dėmesio centrą, ir pasiektume daug geresnių rezultatų.

Pasiųlymas būtų kasdien siųsti priminimus (apie suplanuotas paskaitas, reikiamus atlikti darbus ir t.t.), užduotis, nuorodas į paskaitų įrašus, nuorodas į online paskaitas, ir t.t.

Labai tikėtina, kad tai būtų geras būdas padidinti mokymo efektyvumą. Teiginiui pagrįsti galbūt reikėtų padaryti sociologinį el. pašto populiarumo ir naudojimosi tyrimą. T.p., dėl populiarumo turėtų būti efektyvus ir mokymo valdymas SMS pagalba.

Sergu... Prašau, paskaitos internetu!

Susirgau, ir negaliu eit į paskaitas. Ką daryti? O aš tai noriu jas išklausyti. Jos kartais būna visai įdomios. Ką daryti? Anksčiau būdavo taip, kad duodavau kam nors iš draugų diktafoną, paskaitą įrašydavo ir po to aš jas išklausydavau. Kartais visai įdomu! Tačiau dabar aš Vilniuje, ir diktafonas čia. O paskaitos - Kaune. Mintys:

Juk VDU, salėse praktiškai visur yra po kompiuterį, mikrofoną, ir internetas. Na, dėstytojai tuo naudojasi tik pagarsinti savo balsą. Tačiau yra juk reali galimybė įrašyti tas paskaitas tiesiai į kompiuterį, ir visai paprasta būtų jas po to studentams leisti parsisiųsti. Tai akivaizdu. Tai netgi nėra jokia nauja idėja. Tikriausiai kai kurie laimingi žmonės jau tuo naudojasi. Kodėl to nedaryti visiems kuriems reikia?

Mokymosi salės universitetuose

Universitete egzistuoja studentų gebėjimų diferenciacijos problema, dėl ko užduotys vieniems atrodo per sunkios kitiems. Tam gali būti sudarytos skirtingos studentų grupės, tačiau kitas sprendimas - tai išnaudoti tą diferenciaciją, kad studentai mokytų vieni kitus. Štai galvojant apie tai, kaip suburti studentus drauge siekti bendro tikslo, kilo tokia mintis:

Įsivaizduokite tokį kolektyviam mokymuisi skirtą pastatą: pastatas daugiaaukštis. Kiekvienas aukštas - tai didelės šviesios jaukios salė su kilimine danga ir dideliais langais, į kurias įeiti būtų galima tik nusiėmus batus...

Paprastai studentai po paskaitų eina namo, tačiau tokiose jaukiose salėse jie galėtų likti po paskaitų kartu mokytis. Tai leistų geriau susitelkti ties mokomais dalykais, ir sudarytų sąlygas vieni kitiems mokytis ir mokyti.

Pašildomi posūkiai slydimo išvengti

Vakar grįžęs į Vilnių kalbėjau su mama, ir ji papasakojo, kaip išsigando važiuodama vienu posūkiu, nes vos nesusitrenkė: šiek tiek kliudė kitą automobilį, važiuojantį tuo pat posūkiu priešinga puse: "Dienos jau šiltos, padangas pasikeičiau į vasarines ir visai nesitikėjau, kad pašals..". Laimei, nieko blogo nenutiko. Tačiau kai išlipo pakalbėti su vairuotoja iš kito automobilio ir apžiūrėti automobilių, pastebėjo, kad čia neseniai jau buvo avarija (automobilio langų stiklai). :-(

Tokių avarijų atvejų sumažinti galėtų būti įrengti pašildomi posūkiai. Įrengti termometrai ir drėgmės matuokliai galėtų nustatyti, kada didžiausia tikimybė susidaryti plonam slidžiam ledui pavasarį/rudenį, ir priklausomai nuo to truputį pašildyti kelią tik posūkio zonoje, ir daugiausia tik išilgai kelio vidurio linijos. Toks pašildymas tikrai nereikalautų daug energijos, o leistų išvengti daugybės avarijų posūkiuose. O juk posūkiuose dažniausiai ir įvyksta avarijos.

Arbatų meniu
Automatizuotas kvapų uostytuvas su oro pompa

Šiandien atsitiktinai susitikau su pažįstama japone Kaune. Pasirodo, ji laukė kelių draugų, kuriuos irgi pažįstu. Sulaukę nuėjom į kinų kavinę. Mums susėdus prie staliuko padavė meniu, kur surašyta daugybė arbatų pavadinimų. Daugelio arbatų tikrai nežinojom, tad pagalvojau: ar negalėtų būti tokio įtaiso arbatų kvapams sužinoti... Arbatų meniu! : Įsivaizduokite daugybę vertikalių į viršų plonėjančių vamzdelių viens šalia kito, tuose vamzdeliuose būtų įpiltos įvairių rūšių arbatžolių. Iš vamzdelių apačios būtų įtaisytas elektrinis siurblys, kuris pūstų orą į tuos vamzdelius. Kiekvienam vamzdeliui būtų po elektrinį oro vožtuvą atidaryti arba uždaryti oro srautą per tą vamzdelį. Kiekvieno vamzdelio gale būtų po oro krypties sklaidytuvą, kuris išsklaidytų orą šiek tiek į šalis panašiai kaip purkštuvas išsklaido skysčio daleles. Uostyti reikėtų iš viršaus. Viskas: junkite įrenginį prie kompiuterio ar kito valdiklio (kokio nors elektroninio meniu ar netgi paprasto meniu su mygtukais šalia arbatų pavadinimų) ir turite "Arbatų meniu", - automatizuotą kvapų uostymo įrenginį. O norint greitai peržiūrėti arbatų kvapus tereikėtų nurodyti įrenginiui perjunginėti visus vožtuvus paeiliui ir uostyti išeinančio oro kvapą. Visas įenginys galėtų būti pakankamai mažas.

Aklojo rašymo klaviatūra
elektroninėms užrašų knygutėms
ar mažiems kompiuteriams

Šiandien nusprendžiau, kad idėjas pradėsiu paišyti - nors jau taip seniai ką nors paišiau, manau, kai kuriom mintim perteikti šis būdas labiau tinka, be to, manau, kad praktikuojantis išmoksiu paišyti geriau. Nuėjau nusipirkti pieštukų ir popieriaus. Galitėsite pažiūrėti, kas iš to išėjo. Taigi, idėja, nuo kurios pradėjau - tai pirmoji mano idėja Halfbakery puslapyje, kurią angliškai pavadinau Hankeyboard. Iliustracija:

...Su el. užrašų knygute negaliu rašyti visais pirštais kaip su klaviatūra... ...Kodėl negalėtų klavišai būti išdėstyti ant apačios - juk spausdinant akluoju būdu nereikia į juos žiūrėti, be to, taip galima būtų dar sumažinti nešiojamų kompiuterių dydį, padidinti spausdinimo greitį, užmerkti akis rašant ir taip ne tik saugoti regėjimą, bet ir atsipalaiduoti nuo įtampos... Tinkamai formai išgauti, atrodo, reikėtų eksperimentuoti su minkštais modeliais... o po to pritaikyti formą kompiuteriui, kurio dydis irgi turėtų būti atitinkamas..."

Vėliau radau kam, manau, ši klaviatūra labiausiai tiktų: yra kompiuteriai, kurių dydis yra mažesnis už laptop'ų, ir artimas elektroninių užrašų knygučių dydžiui (pavyzdžiai).

Dantų lakas, arba spalvoti protezai

Bevažiuojant į logikos paskaitą, pastebėjau besišypsančią kursiokę lakuotais nagais. Pagalvojau: juk galėtų ir dantys būti dažomi, pavyzdžiui, švytinčiomis vaivorykštės spalvomis. Kiek neįprasta, tačiau gerai žmonėms, kurie mėgsta išsiskirti iš minios.

Miegamasis-planetariumas
Įrenginys projektuoti judantį žvaigždžių vaizdą į plokščias lubas.

Vaikystėje mūsų vaikų kambario lubų spalva buvo mėlyna. Buvo dviaukštė lova. Aš miegodavau antrame aukšte, ir su liniuote pripaišydavau baltų žvaigždžių ir planetų (nuvalius nuo lubų mėlyną kreidą, po apačia buvo baltas pagrindas). Nesakau, kad tai buvo labai gražu,.. tačiau man labai patinka užmigti po gražiu žvaigždėtu dangum... Be to, šiais laikais žmogus gyvendamas civilizacijoje vis labiau nutolsta nuo gamtos, ir retas žmogus gali kasdien užmigti po žvaigždėtu dangum. Žinoma, būtų puiku jei ant lubų projektuojamas vaizdas kuo labiau sutaptu su realiomis žvaigždžių padėtimis dangaus fone tuo metu, toj geografinėj platumoj ir ilgumoj...
Tam, kažkokiu būdu turėtų būti pagaminti apie ~2500 lazerinės šviesos šviestuvėlių... O gal pigiau būtų tiesiog visas lubas padengti plokščiuoju plazminiu ekranu, kodėl ne? Brangoka? Bet savo vaikams tai įrengčiau. :-).

NAUJIENOS (07-24):

Mačiau vienoj pirty padarytas lubas su diodais. Manau, kad iš silpnų diodų žvaigždeles padaryti būtų daug pigiau. Žinoma, taip negalima bus atspindėti judančio skliauto, tačiau galbūt tą daryti ir nėra didelės būtinybės. Dangui pažinti užtektų vien jau to, kad lubose būtų tik dangaus dalis, kuri yra daugiausiai matoma toje platumoje, ir šiek tiek sumažinta.

Mažas šalikiukas

Šiandien graži diena ir šalta diena: dangus mėlynas ir giedras... :-) Tik kažkaip nevisai atsitiktinai atkreipiau dėmesį į savo šaliką - jis ilgas, ir dalis jo tabalavosi lyg ilgi plaukai. Gražu, bet ne visada praktiška:

1. šaliko apsivyniojimas užtrunka ilgiau nei galėtų užtrukti
2. šalikas kartais trukdo taip tabaluodamas (o visai apsivyniojus tampa per karšta)
3. šaliko gamybai sunaudojama daugiau siūlų nei galėtų būti sunaudojama
4. šalikui laikyti reikia daugiau vietos nei galėtų reikėti

Gal dėl to... Kilo mintis: Ar negalėtų būti trumpučio (bet pakankamai plataus ir šilto) šalikiuko, kurio galai vienas su kitu būtų sukimbantys vienokiu ar kitokiu būdų...?

Laikiklis fenui prie sienos

Na, šiandien nakvojau Vilniuj, nes reikėjo pasiimt keletą dokumentų... Ryte po prausimosi duše galvoju: "Kas sakė, kad vyrai negali vienu metu daryti daug darbų?! - valausi dantis, džiovinuosi plaukus, ir dar... skutuosi! :-) Tik fenas nelabai gerai laikosi ant radiatoriaus, tai reikėtų laikiklio - kaip kad dušui yra." :-)

Sulankstomi puodeliai arbatai

Naktį pagalvojau dar išgert arbatos.. Plaunuosi Eglės padovanotą puodelį... Galvoju: būtų gražu padovanoti ir jai puodelį prieš jai išvažiuojant į Japoniją... Tačiau toks puodelis užimtų nemažai vietos... Hmm.. Gal galima būtų padaryti tokius sulankstomus puodelius, kurie sulankstyti užimtų mažai vietos, o išlankstyti būtų, tarkim, daugiabriaunės nupjautos piramidės formos... Čia tik tinkamos išklotinės klausimas. Reikės ryte J. Augučio paklaust, kokį geriausia būtų naudoti briaunainį... NAUJIENOS: Ryte paklausiau. Pasirodo, J. Augutis pasakė :-) džiuginantį sprendimą. Ir kaip aš nepagalvojau?..: Žinot, būna tokie šiaudeliai, kurių vienas galas yra susiskleidžiantis, o taip pat, žinot kaip sukonstruotos susiskleidžiančios radijo antenos? Na, tai tokiu pat principu galėtų būti padarytas ir puodukas - iš viena į kitą suvažiuojančių konusų!

Vyno buteliai iškart su kamščiatraukiais

O beje, prieš kelias dienas - šeštadienį - buvau pas Eglės draugę Dalią. Ten teko susidurt su situacija, kad reikia atidaryti vyno butelį. Na, idėja labai paprasta: ar negalėtų į kamštmedžio kamštį kamščiatraukiai jau būti įgręžti? Pavzydžiui, galėtų butelio kakliukas būti išsriegtas retu sriegiu. Jo viršutinė dalis būtų sujungta su kamščiatraukio sraigtu, kuris būtų įgręžtas į kamštį. Na, paprasčiausiai nereikėtų kamščiatraukių vyno buteliams. Vyno butelį atidarytum sukdamas jo kamštį. Jei norėtum, vėliau galėtum išsisukti kamštmedžio kamštį iš plastikinės "veržlės."

Bilietų prekybos sistema?

Važiuoju į matematikos paskaitą troleibusu. Atrodo, tai tampa vieta, kurman dažnai kyla minčių, kaip galima būtų ką nors pataisyti. Žmogus nori nusipirti bilietą iš vairuotojo. Garsiai sako: "už litą!".. Negalėtų dar garsiau?.. Kam čia taip šūkauti? Ar negalėtų būti automatinių bilietų pardavimo įrenginių troleibusuose, arba bent jau mygtukų nurodyti, kiek ir kokių bilietų nori pirkti, kad nereikėtų šitaip rėkaut... Taip, galėtų būti netgi universalūs bilietų pardavimo aparatai, kur galėtum nusipirkt įvairių bilietų - nuo troleibuso talonėlių iki bilietų į koncertus ir gal net aviabilietų. Universali bilietų prekybos sistema? Bilietų prekybos monopolizavimas?...

Savitarnos rūbinės

Po įdomios J. Augučio paskaitos apie apibrėžtinius integralus eidamas į rūbinę vėl susidūriau su kamščiais: viena rūbininkė negali aptarnauti visų studentų iškart, tad studentai praranda daug laiko vien laukdami savo eilės... Paprastai, jei būna, aš naudojuosi spintelėmis. Tačiau spintelės tikriausiai brangios, o be to, juk reikia ir rūbininkėm duot užsidirbt. Tai galėtų būti padarytos užrakinamos pakabos, - rūbininkėms liktų tik prižiūrėti rūbines.

Paslauga atsikratyti kasdienybės

Sėdint kitoj paskaitoj kažkaip pabodo... Ir iš tiesų, žiema, pilka marga kasdienybė. Negalėtų būti tokios paslaugos: užsisakai, kad tave tau nežinant užmigdytų, nugabentų į kokią nors vietą (džiungles, dykumą, labirintą, arba net sukurtų tokią aplinką, kokią norėtum - pvz., aplinką, kurioje būtų žmogus, su kuriuo nori pabūti ar geriau pažinti) ir leistų pabusti ten. Tik pabusti taip, kad neprisimintum, kaip užsisakei šią paslaugą, kur esi, ir kaip čia atsidūrei tol, kol nebūtų suleidžiamas koks nors specialus preparatas atgaivninatis atmintį. Man, pvz., būtų įdomu tokioj aplinkoj būnant susiorientuoti, apskaičiuoti, kurioj Žemės vietoj esu pagal dangaus kūnų judėjimą ir kitus gamtos reiškinius... Ir šiaip, patirti daug nuotykių ieškant kelio atgal, susipažįstant su naujomis vietomis ir aplinka.

Testai kiekvieną paskaitą

Vėl matematikos pratybos. Dėstytoja aiškina, kokį nors vieną žmogų pakviečia prie lentos, ir sprendžia dviese vieną uždavinį... Dauguma kitų - žiūri į lentą. T.y., tiesiogine prasme, žiūri į lentą, nes jiems nieko nereikia daryti. Jiems reikia nusirašinėti nuo lentos. Tad nenuostabu, kodėl po to jie patys negali spręsti uždavinių kai pakviečiami prie lentos. Kodėl negalėtų kiekvieną paskaitą būti testų, kuriuos sprendžiant galima būtų naudotis matematikos formulynais, ir kuriuos sprendžiant reikėtų spręsti individualiai? - Taip bent jau būtų galima pastebėti, kam sekasi, o kam - nelabai, ir taip geriau kontroliuoti (t.y., žinoti ir dėl to kažką daryti) kiekvieno studento mokymąsį. Suprantama, dėstytojams reikėtų daugiau darbų tikrinti... :-).

Iš ryto buvo fizikos laboratoriniai. Pasirodo, mes eksperimentavom su tikru lazeriu!...

Individualūs (asmeniniai) "vielabraukiai"

Vėliau kartu su tokiu Marium važiavom automobiliu į informatikos paskaitą. Prisnigta, buksuoja... Važiuojam paskui troleibusą. Idėja: Juk galėtų būti kabančios tansporto priemonės. Na, kaip bugeliai, kurie kelia į kalno viršų slidininkus. Vietoj troleibuso laidų galėtų būti įrengtos laikančiosios konstrukcijos, ant kurių galėtų važinėti motoriukai, prie kurių galėtų prisikabinti tokie pagaliai, kurių apačioj būtų kėdės. Na, panašiai kaip atrakcionuose... Įdomiai turėtų atrodyti toks miestas, kuriame žmonės transportuojasi tokiu būdų - juk taip galima būtų transportuotis netgi, pvz., iš vieno dangoraižio į kitą (tik konstrukcijos!)... O kaip jei tokį padaryti transportą tarpmiestinį?...

BAR kodai skelbimams į elektroninę užrašų knygutę nusiskaityti

Vėliau, po logikos paskaitos, nuėjau atiduoti knygos. Įeinu į VDU biblioteką, prieš įeidamas perskaitau skelbimą apie įdomią paskaitą kovo 10 d. .. Galvoju: ką čia užsirašinėsiu. Gerai būtų jei prie kiekvieno skelbimo būtų BAR kodai, o elektroninėj užrašų knygutė būtų BAR kodų skeneris... Tai norint užsirašyti skelbimą ir pasidėti į savo kalendorių tereikėtų nuskenuoti skelbimo BAR kodą... Dabar juk yra naujo pavyzdžio ne bar kodai, o kitokie kodai...

Kasos aparatai žmonių banko kortelių sąskaitoms tuštinti...

Po to pakeliui į bendrabutį nuėjau dar į IKI parduotuvę nusipirkt pavalgyt. Stoviu kasoj. Matau, kaip žmonės atsiskaito banko kortelėmis... Juk kortelės magnetinės, ir jų paviršių perrašyti iš principo taip pat paprasta kaip kokių nors magnetinių juostelių, nuskenuoti pačios kortelės išvaizdą, kad turėtum paskutinius keturis skaičius, irgi gan paprasta... Vadinasi, praktiškai parduotuvė galėtų tą informaciją kaupti, o po to kas nors galėtų ne parduotuvės vardu panaudoti apvogti žmonių sąskaitoms... (nesakau, kad tai gera mintis taip padaryti)

Mikrofonai prie troleibusų durų, kad vairuotojas netraumuotų senučių

Apsipirkau parduotuvėje. Tada toliau važiuojant į bendrabutį, tik įlipus į troleibusą, pastebėjau, kad dar vienas žmogus nori išlipti. Sakau normaliu balsu: Yra žmogus, kuris dar nori išlipti. Už manęs belipanti močiutė buvo bejudanti atgal išleisti jo. Tačiau vairuotojas nepastebėjo nieko negirdėjo, ir uždarinėjo duris, ir uždare stipriai suspausdamas močiutę. Pagalvojau: tai po velnių - galėtų būti prie kiekvienų durų įrengti mikrofonai, kad vairuotojas galėtų girdėti, ką sakom.

Savaime išsikviečiantis liftas nuo žmogaus priėjimo

Atvažiuoju į bendrabutį besinešdamas daug daiktų, jau liftas. Idėja: negalėtų liftai patys išsikviesti kai aš prie jų ateinu?

Ech, ir taip visokios idėjos kasdien. Gal man rašyti idėjų dienoraštį? Hmm.

Egzaminai artėja... Daug kas rūpinasi, kaip juos išlaikys... O kai kam dėl to kyla vis naujos mintys

..galėtų būti sukurtas specialus tušinukas, kuriuo kai rašai, tai rutuliuko judesys būtų nuskaitomas (panašiai kaip nuskaitomas pelės (mouse) judesys) ir persiunčiamas radiobangomis kokiam nors gavėjui (pvz., draugui). Taip studentas nekalbėdamas galėtų persakyti (perrašyti) sąglygą savo padedantiems draugams. Tada, draugai galėtų padiktuoti sprendimą. Tam galėtų būti pritaikytas imtuvas, kuris nesiunčia jokių signalų, o tik priima, tad jo praktiškai nebūtų galima detektuoti. Mažos ausinytės galėtų būti tam pritaikytos.

Kita idėja būtų: pelė-tušinuko galas. T.y., galėtų būti pagaminta tokia kompiuterinė pelė, kurią būtų galima laikyti kaip tušinuką, tačiau nereikėtų jai specialaus kilimėlio (mouse-pad) - būtų galima rašyti taip pat kaip su tušinuku. Vietoj double-click'o galėtų būti keletas skirtingų mygtukų. Tokios pelės privalumas būtų tas, kad būtų galima tiksliau paišyti. T.p., tokia pelė galėtų ir iš tikrųjų paišyti. Tokiu atveju viskas, kas buvo paišoma ant paprasto popieriaus, automatiškai būtų "nuskenuota" į kompiuterį, ir nereikėtų paišant žiūrėti į kompiuterio ekraną. T.y., būtų galima dar tiksliau paišyti. Tam galėtų būti pritaikytas laikinas rašalas, kuris išnyksta po kurio laiko, arba taip pat lengvai nutrinamas rašalas.

Šiandien su Egle buvom pas draugę... Ir virtuvėj virėm vyną su mandarinų gabaliukais. Tačiau nebuvo samčio ar ko, kuo galima būtų perpilti vyną į stiklines. Tiesiogiai pilti iš puodo nėra labai patogu, nes gali išsipilti per kraštus. Aišku, dar galima būtų naudoti piltuvėlį, bet jo irgi nebuvo. Tai pagalvojau: galėtų būti pompa skysčiams perpilti.

Tokią pompą galima būtų sukonstruoti įvairiai, ir kol kas dar nesugalvojau geriausio būdo, nes kiekvienas būdas turi savo teigiamų ir neigiamų pusių. Štai galimi būdai:

1) Panaudoti paprasčiausią guminę pompą (pūslė su keliais guminiais vožtuvais).
2) Panaudoti guminę pompą, tačiau tokią, kuri turėtų dvigubą pūslę (t.y., spaudžiant būtų sukuriamas slėgis dar vienoje papildomoje talpoje) ir balionėlinius vožtuvus (na, slėgis išpučia balionėlį, ir taip balionėlis užkemša angą. Nežinau, ar šitokio tipo vožtuvai egzistuoja, tačiau sugalvojau tokį vožtuvo tipą būtent todėl, kad kartais gali tekti pumpuoti skystį (pvz., sriubą) su daug kietų dalelių kaip kad lapai, bulvės ir pan., ir tam įprasti vožtuvai netinka)
3) Stiklinis vamzdis (ar kitokios formos tūris), ant kurio galų yra guminiai vazdžiai, o iš paties stiklinio tūrio į viršų yra vamzdelis, kuriame yra skysčio jutiklis (pvz., temperatūrinis), kuris pakilus skysčiui iki tam tikro lygio, automatiškai atjungtų oro pumpavimą į tą vamzdelį. Oras būtų pumpuojamas iš vamzdžio per vamzdelį, ir nustojamas pumpuoti ir pradedamas "pūsti" skysčiui atėjus į ploną vamzdelį kur yra temperatūrinis skysčio jutiklis, vožtuvai būtų valdomi atitinkamai. Privalumas būtų tas, kad tokią pompą būtų lengva išplauti. Kadangi vožtuvai galėtų būti naudojami balionėliniai, tai nebūtų sunku plauti ir juos, arba prireikus pakeisti.
4) .. ? :-)

Šiandien buvom pas Eglės LTU bendrakurses svečiuose... Kepėm blynus, ir virtuvėje buvo daug žmonių arti vienas kito. Kažkam pasilenkus pakelti daikto nuo grindų, besistojant nukrito rankšluostis...

T.y., kartais kuomet virtuvėje ar kitoj ankštoj patalpoj (vonios kambary, pirty) būna daug žmonių, tiek, kad žmonės turi vaikščioti arti sienų, atsiranda pavojus, kad žmogus, ką nors pametęs ant grindų, besikeldamas į viršų, šiek tiek kilstels pakabintą rankšluostį ir jis nukris nuo įprasto kabliuko.

Problemos sprendimas galėtų būti kabliukas, kuris užsifiksuoja pakabinus rankšluostį. Tai galėtų būti įgyvendinta įvairiais būdais, pavyzdžiui, kabliukas galėtų užsilenkti ką nors ant jo pakabinus nuo to daikto svorio, ir atsifiksuoti tik tada, kai stipriau trūkteli kampu į viršų...

Šiandien kažkaip slidu... Žieminės padangos su deimantais... Ką manote? Ar čia nors kiek perspektyvi idėja? Galbūt galėtų guminiai batai ir t.t. būti gaminami iš gumos, kurioje būtų kietų dalelių, kad neslystų ant ledo taip?..

Ideas^® company would be a company of people creating and selling their ideas - not buying or collecting them. The main objective would be to satisfy the needs of the client. That is, the primary goal would be finding the best (optimal) solution of the client's problem, no matter what problem it is. The solutions and inventions would be not public, and usually of more complicated problems.

The most important in this kind of company would be people. The employees could be people who are good at creating ideas and creatively solving problems, finding the best solutions. Special test could be given to people to select the people who are able to find best creative solutions in a given circumstances. [...]

Actually, what that kind of company would do is create ideas on demand. E.g., someone needs an idea of how to solve a particular problem. Our job could be generating ideas on that and (if necessary) applying mathematical methods (modelling) to prove the ideas to be the best. Our employees could be inventive, creative mathematicians. :-).

What the Ideas^® company would do, is create mathematically correct ideas, models and appilcable (even scientific) theories. But it wouldn't be doing any of implementation job itself. That is, we would estimateif the ideas are possible, and how they are possible to realize, and estimate the costs of their realizations. Suggesting the best (most cost-effecitve in long and short term).

Our job could be devided into generating ideas and evaluating costs.

generating ideas should produce quality ideas, the realization of which would perfectly satisfy the desired situation (solution of a problem). This process involves producing lots of average ideas, choosing the best ideas and refining (or combining) them to a level they are perfectly satisfactory solutions. An idea must meet a criterium that its realization consisted of doable tasks. [..more about determining doability..]

evaluating costs would involve: 1) describing parts (steps) of the idea so that they wouldn't reveal the idea itself, 2) finding the exact people/companies that could realize these parts of the idea and getting to know the costs of the realization of them, 3) evaluating the total cost of the realization of the ideas, 4) evaluating the possible return (long/short term) in many cases.

In generating ideas could work various specialists of a variety of fields. The main criteria for such people would be a creative thinking and ability to come up with a best solution when presented with a problem. Profound knowledge of a selected field would be an advantage. After generating ideas, some evaluation of the ideas is also necessary. In evaluating ideas could work mathematicians who could help to model the ideas mathematically and come up with better solutions.

In evaluating costs could work HIDERS (people who divide the idea into steps that could preserve its secrecy), communicators (to search information on services and products), and mathematicians (to use information and calculate the actual costs).

I personally think I would like to create that kind of company. I would like myself to work in creation of ideas and problem solving industry.