Ką iš tikrųjų reiškia
"mąstyti", ir kaip
skirtingi žmonės tai supranta?
(šališkas straipsnelis, su šiokiu tokiu pasipiktinimu, kad mažai kas
mąsto)
Yra žmonių, kurie mano, kad jie mąsto kai jie
mokosi atmintinai. Kiti mano, kad jie mąsto kai jie pritaiko matematikos
formules. Dar kiti - kad jie mąsto kai jie rašo interpretacijas. Gaila, tačiau
nei vieni jų iš tikrųjų nemąsto tai darydami: daugiausiai ką jie daro
- tai prisimena ir palygina vieną ar kelis dalykus.
Tai atsispindi ir žmonių mokymosi
procese. Įvairūs žmonės mokymosi procesą supranta skirtingai. Pamenu,
kažkada mokykloje, dar pradinėse klasėse besimokant ir stebint tai, kaip
mokytojai prašo įsiminti, palyginti, pritaikyti taisykles, kildavo daug
vidinių prieštaravimų tam, kuo mes užsiimame - galvodavau: "Ko mūsų prašo? -
Juk tai gali kiekvienas: įsiminti, palyginti, išmokti taisyklę - tai gali
kiekvienas ir tam nereikia ypatingų pastangų. Man tai neįdomu." Iš
tiesų tai neteikdavo džiaugsmo, nes mes nieko naujo neatrasdavome. Man būdavo
įdomu pačiam surasti tas taisykles. Tad aš nesimokydavau,
ignoruodavau tai, ką sakydavo įsiminti mokytojai, ir uždavinius -
dažniausiai sėkmingai ir greičiau - išspręsdavau pats.
Mąstymas, mano supratimu, - tai
savarankiškas dėsningumų (funkcijų) radimas ir pritaikymas išvadoms apie
pasaulį daryti. Rasti funkcijoms neužtenka vieno palyginimo ar kelių
palyginimų - tam reikia stebėti pasaulį ir daryti daugybę, daugybę
palyginimų. Tam reikia mintyse "braižyti" stebėjimų
statistines funkcijas, aprašyti jas matematinėmis funkcijomis, susidaryti
lygčių sistemas ir jas sprendžiant daryti išvadas*.
O visa tai - tam, kad iš tiesų
suprastum, tam, kad numatytum ateitį, ir ateities priklausomybes nuo
savo veiksmų, ir tada galėtum rinktis tokius veiksmus, kurie padarytų ateitį
tokią, kokios nori. :-)
Taip: jei galva dirba gerai, tai belieka
rinktis, nes tada dažniausiai įmanoma yra labai daug...
2005-03-10
* Jei žmogus mąsto, tai dar nereiškia, kad
jis žino, kaip jis visus šiuos veiksmus padaro - jis gali tiesiog
sužinoti sprendimus, tarsi smegenys jam išspręstų ir paduotų atsakymą -
žinau tai, nes man taip būdavo mokykloj: perskaitydavau uždavinį ir tuoj
intuityviai sužinodavau atsakymą, o kai mokytoja paklausdavo, kaip išsprendžiau,
negalėdavau paaiškinti, nors ir jausdavau, kad dar šiek tiek pagalvojęs
tuoj galėčiau paaiškinti. |