Ką iš tikrųjų reiškia "mąstyti", ir kaip skirtingi žmonės tai supranta?
(šališkas straipsnelis, su šiokiu tokiu pasipiktinimu, kad mažai kas mąsto)

Yra žmonių, kurie mano, kad jie mąsto kai jie mokosi atmintinai. Kiti mano, kad jie mąsto kai jie pritaiko matematikos formules. Dar kiti - kad jie mąsto kai jie rašo interpretacijas. Gaila, tačiau nei vieni jų iš tikrųjų nemąsto tai darydami: daugiausiai ką jie daro - tai prisimena ir palygina vieną ar kelis dalykus.

Tai atsispindi ir žmonių mokymosi procese. Įvairūs žmonės mokymosi procesą supranta skirtingai. Pamenu, kažkada mokykloje, dar pradinėse klasėse besimokant ir stebint tai, kaip mokytojai prašo įsiminti, palyginti, pritaikyti taisykles, kildavo daug vidinių prieštaravimų tam, kuo mes užsiimame - galvodavau: "Ko mūsų prašo? - Juk tai gali kiekvienas: įsiminti, palyginti, išmokti taisyklę - tai gali kiekvienas ir tam nereikia ypatingų pastangų. Man tai neįdomu." Iš tiesų tai neteikdavo džiaugsmo, nes mes nieko naujo neatrasdavome. Man būdavo įdomu pačiam surasti tas taisykles. Tad aš nesimokydavau, ignoruodavau tai, ką sakydavo įsiminti mokytojai, ir uždavinius - dažniausiai sėkmingai ir greičiau - išspręsdavau pats.

Mąstymas, mano supratimu, - tai savarankiškas dėsningumų (funkcijų) radimas ir pritaikymas išvadoms apie pasaulį daryti. Rasti funkcijoms neužtenka vieno palyginimo ar kelių palyginimų - tam reikia stebėti pasaulį ir daryti daugybę, daugybę palyginimų. Tam reikia mintyse "braižyti" stebėjimų statistines funkcijas, aprašyti jas matematinėmis funkcijomis, susidaryti lygčių sistemas ir jas sprendžiant daryti išvadas*.

O visa tai - tam, kad iš tiesų suprastum, tam, kad numatytum ateitį, ir ateities priklausomybes nuo savo veiksmų, ir tada galėtum rinktis tokius veiksmus, kurie padarytų ateitį tokią, kokios nori. :-)

Taip: jei galva dirba gerai, tai belieka rinktis, nes tada dažniausiai įmanoma yra labai daug...

2005-03-10

* Jei žmogus mąsto, tai dar nereiškia, kad jis žino, kaip jis visus šiuos veiksmus padaro - jis gali tiesiog sužinoti sprendimus, tarsi smegenys jam išspręstų ir paduotų atsakymą - žinau tai, nes man taip būdavo mokykloj: perskaitydavau uždavinį ir tuoj intuityviai sužinodavau atsakymą, o kai mokytoja paklausdavo, kaip išsprendžiau, negalėdavau paaiškinti, nors ir jausdavau, kad dar šiek tiek pagalvojęs tuoj galėčiau paaiškinti.