Viena iš idėjų, kuri mane
žavi - tai kad vieną dieną mes galėtume turėti bendrą kalbą, kuria galėtume taip pat
lengvai susišnekėti su kiekvienu Žemės gyventoju, kaip kad galime gimtąja
kalba
susišnekėti su savo tautiečiais. Sakoma, kad dabar anglų kalba tampa tarptautine kalba. Galbūt taip, tačiau anglų kalbos išmokti nėra lengva, ir nemanau, kad ji taps tokia universalia kalba. Tam yra daug priežasčių kaip kad sudėtinga gramatika, sunki fonetika ir pan., be to, ji tautiškai nėra neutrali, o visos tautos nori išsaugoti savo kalbą, ir todėl stengsis kalbėti savo kalba. Tad atrodo, kad būtų pageidautina dirbtinė pasaulinė kalba, kurią būtų lengva išmokti, ir kuri tarnautų kaip tiltas įvairių tautų bendravimui. Tai skatintų tarptautinį bendradarbiavimą įvairiausiose srityse. Yra bandymų sukurti tokią kalbą, tačiau visi
jie nesėkmingi, be to, susiduriama su keletu sunkių
problemų. Be to, atrodo, nėra prasmės sudarinėti naujo turtingo žodyno dalykams, kurie jau turi pavadinimus kitose kalbose,
juolab, kad
kai kurie dalykai yra būdingi tik kokiai nors atskirai kultūrai, ir tų žodžių
kitose kalbose nėra (juos išmokstame susipažindami su kultūra). Dabar, pasinaudojęs dviem teiginiais, kuriuos atradau, ir kurių teisingumu eksperimentiškai įsitikinau 2002 metais, pasakysiu, kad tokia sintaksė turėtų būti labai paprasta. Pirmas teiginys: bet kokia
mintis - tai tik vienos aibės būdingumas kitai aibei. (jei tai kelios aibės,
tai galų gale vis tiek galime tai pavadinti viena aibe) Pavyzdžiui:
Atrodo, žodžiai tenurodo aibes, o sakiniai tenurodo vienų aibių būdingumą kitoms aibėms. T.y., bet koks sakinys galėtų būti išreikštas tokio principo sintakse: f1(f2(...fN())):g1(g2(...gM)) Čia f1..fN bei g1..gN žymi daiktavardines funkcijas, nurodančias poaibius, kaip kad mano_mintis(), pasikartojimų_skaičius() ir pan. Čia skliausteliai reiškia poaibį. T.y., f1(f2()) reiškia f1 poaibis nuo aibės f2. Anglų kalbos žodelis "of" atlieka tą pačią poaibio nurodymo funkciją: f1(f2()) yra tas pats kas "f2 of f1". Su aibėmis galima atlikti ir kitus veiksmus, tačiau jie galėtų irgi būti sudaiktavardinti ir poaibių pagalba priskirti. Dabar tereikia surinkti tokias funkcijas. Būdas paprastas - perrašinėti tekstus pagal tą patį principą, kad bet kokia kalbos dalis gali būti išreikšta vien daiktavardžiais ir bet kokia mintis - tai tik vienos aibės būdingumas kitai aibei. Planas: 1. Daug tekstų išreikšti daiktavardinėmis
funkcijomis ta pačia forma. Taip surinkti daug tokių funkcijų, kad jų
pakaktų bet kokiems teiginiams. NAUJIENOS (07-18): 2005-03-05 |