Kaip sukurti priimtiną pasaulinę žmonių kalba?

Viena iš idėjų, kuri mane žavi - tai kad vieną dieną mes galėtume turėti bendrą kalbą, kuria galėtume taip pat lengvai susišnekėti su kiekvienu Žemės gyventoju, kaip kad galime gimtąja kalba susišnekėti su savo tautiečiais.

Sakoma, kad dabar anglų kalba tampa tarptautine kalba. Galbūt taip, tačiau anglų kalbos išmokti nėra lengva, ir nemanau, kad ji taps tokia universalia kalba. Tam yra daug priežasčių kaip kad sudėtinga gramatika, sunki fonetika ir pan., be to, ji tautiškai nėra neutrali, o visos tautos nori išsaugoti savo kalbą, ir todėl stengsis kalbėti savo kalba. Tad atrodo, kad būtų pageidautina dirbtinė pasaulinė kalba, kurią būtų lengva išmokti, ir kuri tarnautų kaip tiltas įvairių tautų bendravimui. Tai skatintų tarptautinį bendradarbiavimą įvairiausiose srityse.

Yra bandymų sukurti tokią kalbą, tačiau visi jie nesėkmingi, be to, susiduriama su keletu sunkių problemų. Be to, atrodo, nėra prasmės sudarinėti naujo turtingo žodyno dalykams, kurie jau turi pavadinimus kitose kalbose, juolab, kad kai kurie dalykai yra būdingi tik kokiai nors atskirai kultūrai, ir tų žodžių kitose kalbose nėra (juos išmokstame susipažindami su kultūra).

Išvada, kad nėra prasmės sudarinėti naujo žodyno, labai palengvintų tokios kalbos kūrimo uždavinį. Tereikėtų sukurti universalią ir patogią sintaksę, į kurią įstatę bet kokios kalbos žodžius galėtume gauti prasminiu požiūriu tokius pačius sakinius kaip ir naudojant tų kalbų originalią sintaksę. Tokia sintaksė palengvintų vertimus, bendravimą, ir jos nebūtų sunku išmokti, todėl daug labiau tikėtina, kad ji pradėtų būti naudojama universaliai, nei kad tikėtina, jog būtų priimta kokia nors nauja kalba su savo žodžiais, kurių prigimtis nelabai aiški.

Dabar, pasinaudojęs dviem teiginiais, kuriuos atradau, ir kurių teisingumu eksperimentiškai įsitikinau 2002 metais, pasakysiu, kad tokia sintaksė turėtų būti labai paprasta.

Pirmas teiginys: bet kokia mintis - tai tik vienos aibės būdingumas kitai aibei. (jei tai kelios aibės, tai galų gale vis tiek galime tai pavadinti viena aibe)

Antras teiginys: bet kokia kalbos dalis gali būti išreikšta vien daiktavardžiais. (net ir "ir" galime pasakyti kaip "konjungcija")

Pavyzdžiui: 

sakinys "Nemanau, kad tai bus labai lengva." savyje turi bene penkias aibes:
[1]aš(mintis()) lygu [2]neiginys([3]teiginys([4]ateitis(tai)  lygu [5]didumas(lengvumas)))

sakinys "Kiek kartų tau sakiau, kad negalima liesti jo!" savyje turi bene aštuonias aibes:
[1]aš(šaukimas()) lygu [2]klausimas([3]kas() lygu [4]skaičius(pasikartojimas([5]mano teiginys([6]tavo galimybės lygu [7]ne([8]jo lietimas)))))

Atrodo, žodžiai tenurodo aibes, o sakiniai tenurodo vienų aibių būdingumą kitoms aibėms. T.y., bet koks sakinys galėtų būti išreikštas tokio principo sintakse:

f1(f2(...fN())):g1(g2(...gM))

Čia f1..fN bei g1..gN žymi daiktavardines funkcijas, nurodančias poaibius, kaip kad mano_mintis(), pasikartojimų_skaičius() ir pan. Čia skliausteliai reiškia poaibį. T.y., f1(f2()) reiškia f1 poaibis nuo aibės f2. Anglų kalbos žodelis "of" atlieka tą pačią poaibio nurodymo funkciją: f1(f2()) yra tas pats kas "f2 of f1". Su aibėmis galima atlikti ir kitus veiksmus, tačiau jie galėtų irgi būti sudaiktavardinti ir poaibių pagalba priskirti.

Dabar tereikia surinkti tokias funkcijas. Būdas paprastas - perrašinėti tekstus pagal tą patį principą, kad bet kokia kalbos dalis gali būti išreikšta vien daiktavardžiais ir bet kokia mintis - tai tik vienos aibės būdingumas kitai aibei.

Planas:

1. Daug tekstų išreikšti daiktavardinėmis funkcijomis ta pačia forma. Taip surinkti daug tokių funkcijų, kad jų pakaktų bet kokiems teiginiams.
2. Sunumeruoti šias funkcijas.
3. Susisteminti šias funkcijas.
4. Sukurti geriausius fonetinius ir grafinius atitikmenis šioms funkcijoms.

NAUJIENOS (07-18):

 Postpozicinė kalba

2005-03-05