|
Taigi, aš esu
Mindaugas Indriūnas. Tai yra 6243 mano gyvenimo diena. Norėčiau pasakyti savo
požiūrį į šitą pasaulį, savo egzistenciją, tikslus ir visokį požiūrį.
Keletas ankstyvos vaikystės
prisiminimų...
(gal leis geriau suvokt save?)
Atsimenu, būdamas
mažas vaikas, gal 4 metų, mąsčiau, ir priėjau išvados, kad nėra prasmės gyventi,
jei nepadarysi atradimo, naudingo pasauliui, - kitaip būsi pamirštas...
Augau beveik idealiose sąlygose - klausiau muzikos, dainavau, ardžiau
įvairiausią techniką, keliavau vienas ir su broliu kur tik noriu ir kojos
neša...
Pamenu eksperimentus su savo protu, kai galvojau: "Kodėl, kai aš pagalvoju apie
kokį nors daiktą, kokią nors jo savybę, apie kokį nors dalyką, tai beveik
automatiškai (nevalingai) iškart vaizdiškai prisimenu visus apie tai mano
žinomus faktus ir įvykius?", ir po to bandydamas analizuoti iškart daug dalykų,
stebėjausi: "Kodėl negaliu iškart galvoti apie kiek tik noriu daug dalykų?": jei
taip bandau daryti, tai ateina riba, kai dėl neaiškių priežasčių protas
analitiškai nebeaprėpia? Ir ne todėl, kad aš negalėčiau protui įsakyti galvoti
dar apie kąžką tuo pačiu metu, o todėl, kad nors aš valingai jam ir sakau, kad
tai darytų, jis to nebedaro."
Taip pat pamenu ir kitą įvykį, kai kartą mąsčiau.. - "Kažką" norėjau suprasti,
nors jau vieną kartą tai buvau supratęs (nes netikėtai pamiršau išvadą).
Bandžiau vėl ją padaryti, tačiau turėdamas tuos pačius duomenis antrą kartą to
nepajėgiau padaryti, nes susipainiojau. Tuomet pasipiktinau, kad negaliu
atmintyje išlaikyti visų dalykų kartu, ir pasimetu, ko anksčiau mąstant niekada
nebūdavo. Nesupratau: "kodėl taip yra?, kodėl negaliu vėl mintyse padaryti tos
pačios išvados?". Norėjosi verkti, jaučiausi beviltiškai, nes negalėjau nei
prisiminti nei vėl suprasti svarbios ir įdomios išvados apie pasaulį, kurią
buvau padaręs, ir atrodė, kad nuo dabar aš nieko nesuprasiu taip gerai, kaip
anksčiau: "Išeina čia taip taip taip anaip, o jeigu anaip, tai kitas kitaip, ir
dar kitaip, ir dar tas taip, ir tada visi kitaip ir t.t.", ir po to jau
nebeaišku - susimaišau, nors anksčiau to nebūdavo, - anksčiau savim
pasitikėdavau, ir manydavau, kad viską galiu mintyse "išskaičiuoti",
įsivaizduoti ir sumodeliuoti.
Pamenu, būdavau aktyvus keletą valandų, o po to miegodavau ir sapnuodavau labai
detaliai, ką per tas keletą valandų nuveikiau, bei sapnuose visa tai aktyviai
lygindavau su ankstesne patirtimi.
Taip pat pamenu, kaip bandžiau suprasti nežinomo
lietuviško žodžio "japonas" reikšmę: "Atrodo ja + ponas - kažkoks ponas... O ką
reiškia `japonas`?"... ir klausiant virtuvėj mamos: "Mama, o kas yra
japonas?"
...
Kur aš esu?
Ar gali
būti pakankamai galingo kompiuterio susintetinta virtuali realybė tokia, kad
negalėtum atskirti jos nuo tikrosios?, susieta tokiais (sukurtais) "fizikos"
dėsniais, kurie yra laikomi dabar fizikos dėsniais?
Jeigu gali, tai tokiu atveju išeina, kad atskyrę kūdikio smegenis nuo jo
receptorių, ir prijungę prie kompiuterio, sudarančio virtualią aplinką, turinčią
tuos pačius dėsnius kaip čia, sudarysime jam virtualią realybę. Įdomiausia tai,
kad tos smegenys negalės patikrinti, ar tai tikra realybė, ar virtuali (tam, kad
tai būtų (!) realybė, reikia, kad kompiuteris būtų labai galingas ir
informatyvus (gal net 1040 bitų)).
Tokiu atveju tam vaikui ta "realybė" bus tokia tikra, kaip man - ši. Jis
bus trimatėje virtualioje erdvėje, kuri galbūt ir bus riboto tūrio, bet hiperrutulio
formos: eidami viena kryptimi, po n laiko atsidursime vietoje, iš kurios
atėjome. Esant gana dideliam vaiko ir sintezatoriaus (kompiuterio) intelektų
santykiui, juo labiau, kad _vaiko intelektas priklausys nuo sintezatoriaus_,
vaikas niekuomet nesupras, kad jis yra iš tikrųjų ne toje erdvėje, kurią mato,
suvokia ir supranta.
Taigi, mes galėtume padaryti aprašytą eksperimentą. O kodėl nemanyti, kad
aš - ne eksperimentas!? Kaip (kokiu būdu) tas vaikas galėtų patikrinti
supergalingą kompiuterį?, įsitikinti, kad jo pasaulis yra netikras?
Tai gal ir aš taip pat kaip nors galėčiau analogiškai patikrinti Visatos
ribas, ir sužinoti, kur ta keturmatė erdvė?
Aš tik galiu pasakyti, kad aš egzistuoju, bet negaliu pasakyti, kur aš
esu, ir kur yra visa tai, ką matau!(?) Ir tai mane "veda iš proto"! Visos
galimybės yra santykinės, tai kodėl nemanyti, kad aš esu pakankamai "bukas" kad
nesuprasčiau kažkokios virtualios apgaulės? Na ir kas, kad aplinka man yra tokia
sudėtinga, kad vargu ar kas nors galėjo ją tokią sukurti... Bet turbūt kirmėlei
sugebėčiau sukurti tokią virtualią realybę iš elektrinių impulsų, kad ji gyvens
ir niekada nesusimąstys ir nesuvoks, kad ji iš tikrųjų nieko realiai nepadarė.
Nors jai atrodys, kad ji sugraužė kažką, bet tai bus tik jos subjektyvi tiesa -
aš žinosiu, kad tai buvo tik imitacija, - tik apgaulingos biosrovės, dėl kurių
kirmelė jausis lyg suvalgiusi daug... Ir išviso, kirmelė net nežinos, kokia ji
iš tikrųjų - juk man pakaktų prijungti tik jos nervų sistemą, - kūno išvis
nebūtinai reikia.
Taigi, susimąstęs apie save, aš galiu tik "pasakyti", kad aš nežinau
nieko tikro, išskyrus tai, kad tikrai esu, jaučiu, mąstau. Negaliu žinoti,
kokios aš formos ar koks (?) Ar aš toks, kokį save matau?, Ir ar aplinka tikra,
nevirtuali???
Galbūt yra daug tokių erdvių - skirtingų (?) realybių, - norėčiau
pakeliauti po jas.
Taigi, kas belieka daryti? (gyvenime)
Įsivaizduokime save to vaiko su virtualia realybe "galvoje" situacijoje,
- ką darytumėte patekę į tokią vietą, jei žinotumėte, kad matote netikrą
pasaulį? Ar pasitikėti tuo galingu kompiuteriu? O galbūt ieškotumėte ir toliau
būdų, kaip pamatyti tikrąjį pasaulį - įgyti išorinių receptorių? Sukurti virusą
kompiuteriui? Ar ką? O jei nieko?
Jeigu negaliu įsitikinti, ar visa tai, ką matau - pažinu ir nėra n-matės
erdvės, tai nelieka prasmės išvis apie tai kalbėti - taip, kaip kažko dalinti iš
nulio.
Todėl paliekame šias mintis: "Paprastas eilinis žmogus, turintis daug
nuoširdžių draugų, yra laimingesnis už vienišių genijų"
Bet aš jaučiu, kad jeigu ir surasčiau mane suprantantį žmogų, nuoširdų
draugą, tai man nepalengvėtų, nes negalėčiau iš jo daugiau sužinoti apie Visatą.
Ir visdėlto, aš iš šio savo pamąstymo pasimokiau - jaučiu, kad šis
pasaulis mano, ir galiu daryti jame ką noriu ir kaip išmanau - jaučiu, kad jį
galima dar pažinti ir įvairiai tyrinėti - jaučiu, kad manyje vėl "atgimė"
vaikas.
6243 diena
(2000-ųjų metų ruduo)
|